Karl Marx
Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.
Gruodžio 20 d. konstitucinės respublikos Januso galva parodė tiktai vieną savo veidą, vykdomąjį veidą, su neryškiais, plokščiais Luji Bonaparto bruožais. Gegužės 28 d. ji parodė antrą savo veidą, įstatymų leidžiamąjį, nusėtą randais, paliktais restauracijos ir liepos monarchijos orgijų. Susirinkus Įstatymų leidžiamajam nacionaliniam susirinkimui, galutinai susikūrė konstitucinė respublika, t. y. respublikinė valstybės forma, kurioje buvo konstituotas buržuazinės klasės viešpatavimas, taigi, bendras abiejų didžiųjų rojalistinių frakcijų, sudarančių Prancūzijos buržuaziją, susivienijusių legitimistų ir orleanistų, tvarkos partijos viešpatavimas. Tuo metu, kai Prancūzijos respublika tuo būdu pasidarė rojalistinių partijų koalicijos nuosavybė, Europos kontrrevoliucinių valstybių koalicija pradėjo visuotinį kryžiaus žygį prieš paskutinius kovo revoliucijų židinius. Rusija įsiveržė į Vengriją, prūsų kariuomenė išžygiavo prieš imperinės konstitucijos šalininkų armiją, o Udino bombardavo Romą. Europos krizė aiškiai artėjo prie sprendžiamojo posūkio, visos Europos akys buvo nukreiptos į Paryžių, o viso Paryžiaus akys — į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą.
Birželio 11 d. Ledriu-Rolenas pakilo į jo tribūną. Jis nepasakė kalbos, jis tik suformulavo kaltinimą prieš ministrus, pliką, be pagražinimų, faktišką, suglaustą, sunkų kaltinimą.
Puolimas prieš Romą yra puolimas prieš konstituciją, puolimas prieš Romos respubliką yra puolimas prieš Prancūzijos respubliką. Konstitucijos V straipsnis skelbia: „Prancūzijos respublika niekados nenaudoja savo karinių jėgų prieš bet kurios tautos laisvę“, — o prezidentas siunčia Prancūzijos kariuomenę prieš Romos laisvę. Konstitucijos 54 straipsnis draudžia vykdomajai valdžiai skelbti bet kokį karą be Nacionalinio susirinkimo sutikimo. Konstituantos gegužės 8 d. nutarimas įsakmiai liepia ministrams kuo greičiausiai ekspediciją prieš Romą vėl nukreipti į jos pirminį uždavinį, taigi, jis taip pat įsakmiai draudžia jiems karą prieš Romą, — o Udino bombarduoja Romą. Tuo būdu Ledriu-Rolenas pašaukė pačią konstituciją kaltinimo liudytoja prieš Bonapartą ir jo ministrus. Nacionalinio susirinkimo rojalistinei daugumai jis, konstitucijos tribūnas, metė į akis grasinamą pareiškimą: „Respublikonai sugebės priversti gerbti konstituciją visomis priemonėmis, net ir ginklo jėga!“ — „Ginklo jėga!“ — pakartojo šimtabalsis Kalno aidas. Dauguma atsakė baisiu triukšmu; Nacionalinio susirinkimo pirmininkas pašaukė Ledriu-Roleną prie tvarkos; Ledriu-Rolenas pakartojo savo iššaukiamą pareiškimą ir pagaliau padėjo ant pirmininko stalo pasiūlymą patraukti teisman Bonapartą ir jo ministrus. Nacionalinis susirinkimas 361 balso dauguma prieš 203 balsus nutarė, apsvarsčius Romos bombardavimo klausimą, pereiti prie eilinių dienotvarkės klausimų.
Nejaugi Ledriu-Rolenas tikėjosi galėsiąs sumušti Nacionalinį susirinkimą su konstitucijos pagalba, o prezidentą — su Nacionalinio susirinkimo pagalba?
Konstitucija, žinoma, draudė bet kokį užpuolimą prieš svetimų tautų laisvę, bet, vyriausybės manymu, Prancūzijos armija puolė Romoje ne „laisvę“, o „anarchijos despotizmą“. Argi Kalnas, priešingai visam savo patyrimui Steigiamajame susirinkime, vis dar nesuprato, kad konstitucijos aiškinimas priklauso ne tiems, kurie ją sudarė, o tik tiems, kurie ją priėmė? Kad jos tekstą reikia aiškinti gyvybinga prasme ir kad buržuazinė prasmė yra jos vienintelė gyvybinga prasmė? Kad Bonapartas ir rojalistinė Nacionalinio susirinkimo dauguma buvo tikrieji konstitucijos aiškintojai, kaip kunigas yra tikrasis biblijos aiškintojas, o teisėjas — tikrasis įstatymo aiškintojas? Argi Nacionalinis susirinkimas, ką tik visuotinių rinkimų pagimdytas, turėjo save laikyti suvaržytą mirusios Konstituantos testamento, kai jai dar gyvai tebesant toks žmogus, kaip Odilonas Baro, laužė jos valią? Argi Ledriu-Rolenas, remdamasis Konstituantos gegužės 8 d. nutarimu, užmiršo, kad ta pati Konstituanta gegužės 11 d. atmetė jo pirmąjį pasiūlymą patraukti Bonapartą ir jo ministrus atsakomybėn, kad ji išteisino prezidentą ir ministrus ir tuo būdu sankcionavo puolimą prieš Romą kaip „konstitucinį“, kad iš esmės jis tik apeliavo dėl jau padarytojo sprendimo ir apeliavo respublikoninės Konstituantos vardu rojalistinei Legislatyvai[1]? Konstitucija pati kviečiasi sukilimą į pagalbą, atskiru straipsniu šaukdama kiekvieną pilietį ginti ją. Ledriu-Rolenas rėmėsi tuo straipsniu. Bet, antra vertus, argi ne konstitucijai ginti yra įsteigtos viešosios valdžios ir argi neprasideda konstitucijos pažeidimas tik nuo to momento, kai viena iš konstitucinių valdžių sukyla prieš kitą? Tuo tarpu respublikos prezidentas, respublikos ministrai, respublikos Nacionalinis susirinkimas buvo darnioje santaikoje.
Tai, ką Kalnas mėginio įvykdyti birželio 11 d., buvo „sukilimas grynojo proto ribose“, t. y. grynai parlamentinis sukilimas. Susirinkimo dauguma, įbauginta liaudies masių ginkluoto sukilimo perspektyvos, turėjo Bonaparto ir jo ministrų asmenyje panaikinti savo paties valdžią ir savo paties išrinkimo reikšmę. Argi Konstituanta nemėgino panašiu būdu kasuoti Bonaparto išrinkimo, taip atkakliai reikalaudama Baro-Falu vyriausybės atsistatydinimo?
Argi nebuvo pavyzdžių iš Konvento laikų, kada parlamentiniai sukilimai staiga padarydavo griežtą perversmą daugumos ir mažumos santykiuose, — kodėl tad turėtų nepasisekti jaunajam Kalnui tai, kas pavykdavo senajam? — juk ir momento aplinkybės atrodė palankios tokiam žygiui. Liaudies pasipiktinimas Раryžiuje pasiekė susirūpinimą keliantį laipsnį; sprendžiant iš balsavimų rinkimuose, armija nebuvo palanki vyriausybei, Įstatymų leidžiamojo susirinkimo dauguma buvo dar perdaug jauna, kad būtų susikonsolidavusi, be to, ją sudarė seni žmonės. Jeigu Kalnui būtų pavykęs parlamentinis sukilimas, valdžios vairas būtų tiesiog atitekęs į jo rankas. Demokratinė smulkioji buržuazija iš savo pusės, kaip visados, nieko taip karštai netroško, kaip kovos viršum jos galvos, debesyse, tarp parlamento narių šešėlių. Pagaliau abu, demokratinė smulkioji buržuazija ir jos atstovas, Kalnas, parlamentinio sukilimo keliu siekė savo didžiojo tikslo: sutriuškinti buržuazijos galią, neatpalaiduojant proletariatui rankų arba leidžiant jam rodytis tik perspektyvoje; proletariatas būtų buvęs panaudotas, netapdamas pavojingu.
Po Nacionalinio susirinkimo birželio 11 d. votumo įvyko keleto Kalno narių pasimatymas su darbininkų slaptųjų organizacijų delegatais. Pastarieji primygtinai reikalavo pradėti sukilimą dar tą patį vakarą. Kalnas šį planą griežtai atmetė. Jis jokiu būdu nenorėjo paleisti iš savo rankų vadovavimo judėjimui; savo sąjungininkais jis taip pat mažai pasitikėjo, kaip ir savo priešininkais, ir jis buvo teisus. 1848 m. birželio prisiminimas niekados dar taip gyvai nejaudino Paryžiaus proletariato eilių. Ir vis dėlto jį rišo sąjunga su Kalnu. Kalnas atstovavo parlamente daugumai departamentų, jis perdėjo savo įtaką armijoje, jis turėjo savo žinioje demokratinę Nacionalinės gvardijos dalį, pagaliau jo pusėje buvo moralinė krautuvės galia. Šiuo momentu pradėti sukilimą prieš Kalno valią, — tai reiškė proletariatui, kurio eilės, be to, buvo praretintos choleros ir nedarbo, išvaikiusio iš Paryžiaus žymią jo dalį, be naudos pakartoti 1848 m. birželio dienas, tačiau nebe tomis sąlygomis, kurios tada stūmė jį į žūtbūtinę kovą. Darbininkų delegatai padarė tai, kas buvo vieninteliai išmintinga. Jie įpareigojo Kalną susikompromituoti, t. y. išeiti iš parlamentinės kovos ribų, jeigu jo kaltinamasis aktas bus Susirinkimo atmestas. Visą birželio 13 d. proletariatas laikėsi tos pačios skeptiško stebėtojo pozicijos ir laukė rimtų, lemiamų grumtynių tarp demokratinės Nacionalinės gvardijos ir armijos, norėdamas tada pulti į kovą ir pastūmėti revoliuciją toliau už jai primestą smulkiaburžuazinį tikslą. Pergalės atvejui jau buvo sudaryta proletarinė komuna, turėjusi veikti šalia oficialiosios vyriausybės. Paryžiaus darbininkai jau buvo pamokyti 1848 m. birželio kruvinos mokyklos.
Birželio 12 d. ministras Lakrosas pats pasiūlė Įstatymų leidžiamajam susirinkimui tuojau pat pradėti kaltinamojo akto svarstymą. Per naktį vyriausybė visapusiškai pasiruošė gintis ir pulti; Nacionalinio susirinkimo dauguma buvo pasiryžusi priversti maištingąją mažumą išeiti į gatvę, o pati mažuma nebegalėjo trauktis, burtas buvo mestas; 377 balsais prieš 8 kaltinamasis aktas buvo atmestas; Kalnas, susilaikęs nuo balsavimo, pasipiktinęs puolė į „taikingosios demokratijos“ propagandos sales, į „Démocratie pacifique“ laikraščio redakciją[2].
Pasišalinimas iš parlamento rūmų palaužė Kalno jėgą, kaip atitraukimas nuo žemės palaužė jos sūnaus, milžino Antėjaus, jėgas. Samsonai Įstatymų leidžiamojo susirinkimo rūmuose, montanjarai[3] tapo tik paprastais filisteriais „taikingosios demokratijos“ rūmuose. Kilo ilgi, triukšmingi ir tušti ginčai. Kalnas buvo tvirtai pasiryžęs priversti gerbti konstituciją, nesivaržydamas jokiomis priemonėmis, „tik ne ginklo jėga“. Tą jo nusistatymą palaikė „konstitucijos draugų“ manifestas ir deputacija. „Konstitucijos draugais“ vadino save „National’io“ klikos, buržuazinių respublikonų partijos, likučiai. Tuo metu, kai iš jos išlikusių atstovų parlamente šeši balsavo prieš, visi kiti už kaltinamojo akto atmetimą, tuo metu, kai Kavenjakas atidavė savo kardą tvarkos partijos dispozicijai, žymesnioji neparlamentinė klikos dalis godžiai įsikibo pasitaikiusios progos išeiti iš savo politinių partijų padėties ir įsiskverbti į demokratinės partijos eiles. Argi jie nebuvo natūralūs skydnešiai tos partijos, kuri pasislėpė už jų skydo, už jų principo, už konstitucijos?
Ligi pat ryto „Kalnas“ kankinosi gimdymo kančiomis. Jis pagimdė „Proklamaciją į tautą“, kuri pasirodė birželio 13 d. rytą nuošalesniuose dviejų socialistinių laikraščių kampeliuose. Ta proklamacija paskelbė „už konstitucijos ribų“ (hors la constitution) prezidentą, ministrus, Įstatymų leidžiamojo susirinkimo daugumą ir šaukė Nacionalinę gvardiją, armiją ir pagaliau liaudį „sukilti“. „Tegyvuoja konstitucija“ — buvo jos iškeltasis parolis, parolis, kuris reiškė ne ką kita, kaip „Šalin revoliuciją!“.
Kalno konstitucinę proklamaciją atitiko vadinamoji taikinga demonstracija, suruošta smulkiųjų buržua birželio 13 d. Tai buvo gatvių procesija nuo Šato d’O bulvarais; 30 000 žmonių, daugiausia nacionalinių gvardiečių, neapsiginklavusių, susimaišiusių su darbininkų slaptųjų sekcijų nariais, ėjo bulvarais šaukdami „Tegyvuoja konstitucija!“ pačių demonstrantų lūpose šis lozungas skambėjo mechaniškai, šaltai, nenuoširdžiai, o šaligatvyje stovėjusi minia, užuot griausmingai pritarusi, atsiliepė ironišku atgarsiu. Daugiabalsei dainai trūko jėgos. O kai procesija prisiartino prie „konstitucijos draugų“ posėdžių būstinės ir jos frontone pasirodė samdytasis konstitucijos heroldas, kuris, mojuodamas iš visų jėgų savo klakerio skrybėle, iš savo galingų plaučių bėrė ant piligrimų krušą šauksmų „Tegyvuoja konstitucija!“, — atrodė, lyg patys procesijos dalyviai vieną momentą pajuto visą padėties komizmą. Yra žinoma, kaip visiškai neparlamentiškai bulvarų ir de la Pė gatvės sankryžoje procesiją sutiko Šangarnjės dragūnai ir šauliai; kaip jos dalyviai akies mirksniu išsisklaidė į visas puses ir tik bebėgdami palaidai šaukė „prie ginklo!“, kad tuo birželio 11 d. parlamentinis šaukimas imtis ginklo būtų tesėtas.
Dauguma Kalno narių, susirinkusių diu Hazar gatvėje, išsibėgiojo tuo momentu, kai šis prievartinis taikingos procesijos išvaikymas, neaiškūs gandai apie beginklių žmonių užmušimus bulvaruose, didėjąs sumišimas gatvėje — viskas, atrodė, skelbė sukilimo artėjimą. Ledriu-Rolenas, nedidelės deputatų grupės priešakyje, išgelbėjo Kalno garbę. Paryžiaus artilerijos, užėmusios Palė Nacional, apsaugoje jie nuvyko prie Meno ir amatų muziejaus, kur turėjo atvykti Nacionalinės gvardijos 5 ir 6 legionai. Bet montanjarai veltui laukė 5 ir 6 legionų; tie atsargūs nacionaliniai gvardiečiai paliko savo atstovus likimo valiai, Paryžiaus artilerija pati sukliudė liaudžiai pastatyti barikadas, chaosas ir maišatis darė negalima priimti bet kurį sprendimą, atžygiavo, atkišusi durtuvus, reguliari kariuomenė, dalis deputatų buvo suimta, kiti išsislapstė. Taip baigėsi birželio 13 d.
Jeigu 1848 m. birželio 23 d. buvo revoliucinio proletariato sukilimo diena, tai 1849 m. birželio 13 d. buvo demokratinių smulkiųjų buržua sukilimo diena; kiekvienas tų sukilimų buvo klasiškiškai gryna išraiška tos klasės, kuri jį sukėlė.
Tiktai Lijone prieita prie atkaklaus, kruvino susirėmimo. Čia, kur pramonės buržuazija ir pramonės proletariatas stovi betarpiškai priešpriešiais vienas antram, kur darbininkų judėjimas neįjungtas, kaip Paryžiuje, į visuotinio judėjimo rėmus ir jo nelemiamas, čia birželio 13 d. atgarsis nustojo savo pradinio pobūdžio. Šiaip provincijoje birželio 13-ji trenkė, bet nieko neuždegė, — tai buvo šaltas žaibas.
Birželio 13 d. pasibaigė pirmasis konstitucinės respublikos gyvenimo laikotarpis. Ši respublika pradėjo normalų gyvenimą 1849 m. gegužės 28 d., susirinkus Įstatymų leidžiamajam susirinkimui. Visas šis prologas yra kupinas triukšmingos kovos tarp tvarkos partijos ir Kalno, tarp stambiosios ir smulkiosios buržuazijos; smulkioji buržuazija veltui priešinosi buržuazinės respublikos steigimui, kurios naudai ji pati be paliovos konspiravo laikinojoje vyriausybėje ir Vykdomojoje komisijoje, už kurią birželio dienomis fanatiškai kovėsi prieš proletariatą. Birželio 13 diena palaužė jos priešinimąsi ir suvienytųjų rojalistų įstatymų leidžiamąją diktatūrą padarė įvykusiu faktu. Nuo šio momento Nacionalinis susirinkimas tampa tik tvarkos partijos Visuomenės gelbėjimo komitetu.
Paryžius paskelbė prezidentui, ministrams ir Nacionalinio susirinkimo daugumai „kaltinamųjų būklę“, jie paskelbė Paryžiui „apgulos stovį“. Kalnas paskelbė Įstatymų leidžiamojo susirinkimo daugumą „už konstitucijos ribų“, dauguma savo ruožtu atidavė Kalną aukščiausiajam teismui dėl konstitucijos pažeidimo ir įtraukė į proskripciją visa, kas dar šioje partijoje buvo gyvybinga. Iš Kalno beliko vienas liemuo, be galvos ir širdies. Mažuma buvo nuėjusi ligi parlamentinio sukilimo mėginimo, dauguma savo parlamentinį despotizmą padarė įstatymu. Ji išleido naują parlamento reglamentą, kuris panaikino tribūnos laisvę ir suteikė Nacionalinio susirinkimo pirmininkui teisę bausti deputatus už tvarkos nesilaikymą drausmės nuobaudomis, piniginėmis baudomis, algos sulaikymu, laikinu pašalinimu iš posėdžių, areštu. Viršum Kalno liemens kardo vietoje ji pakabino rykštę. Garbės pareiga reikalavo iš likusiųjų Kalno deputatų demonstratyviai iš Susirinkimo išeiti. Tas žygis būtų pagreitinęs tvarkos partijos suirimą. Ji būtų turėjusi suskilti į savo pradines sudėtines dalis nuo to momento, kai nors šešėlis pasipriešinimo būtų liovęsis ją jungęs.
Kartu su jos parlamentine jėga iš demokratinės smulkiosios buržuazijos buvo atimta ir jos ginkluotoji jėga; buvo paleista Paryžiaus artilerija ir Nacionalinės gvardijos 8, 9 ir 12 legionai. Priešingai, finansinės aristokratijos legionas, birželio 13 d. užpuolęs Bulės ir Ru spaustuves, sunaikinęs spaustuvės įrengimus, sudaužęs respublikoninių laikraščių redakcijas ir savavališkai suėmęs jų redaktorius, rinkėjus, spaustuvininkus, ekspeditorius, pasiuntinius, gavo iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos paskatinantį pritarimą. Visoje Prancūzijoje pasikartojo įtartųjų respublikonizmu nacionalinės gvardijos dalių paleidimas.
Naujas spaudos įstatymas, naujas sąjungų įstatymas, naujas apgulos stovio įstatymas, Paryžiaus kalėjimų perpildymas, politinių emigrantų ištrėmimas, visų peržengiančių „National’io“ rėmus laikraščių sustabdymas, Lijono ir penkių kaimyninių departamentų pajungimas šiurkščiam kariniam despotizmui, visur veikią teismai, naujas valymas jau tiek kartų išvalytosios valdininkų armijos — štai neišvengiamos, nuolat pasikartojančios pergalingosios reakcijos banalybės, minėtinos po birželio žudynių ir ištrėmimų tiktai dėl to, kad jos šį kartą buvo nukreiptos ne tik prieš Paryžių, bet ir prieš departamentus, ne tik prieš proletariatą, bet visų pirma prieš vidurines klases.
Visą Nacionalinio susirinkimo įstatymų leidžiamąją veiklą birželio, liepos ir rugpiūčio mėnesiais sudarė baudžiamieji įstatymai, kurie suteikė vyriausybei teisę skelbti apgulos stovį, dar stipriau suvaržė spaudą ir panaikino sąjungų teisę.
Tačiau tam laikotarpiui būdinga ne faktiškas, bet principinis pergalės išnaudojimas, ne Nacionalinio susirinkimo nutarimai, bet tų nutarimų motyvavimas, ne veiksmas, bet frazė, netgi ne frazė, bet tą frazę pagyvinantieji gestai ir akcentas. Beatodairiškai įžūli rojalistinių nusiteikimų demonstracija, paniekinamai aristokratiški respublikos įžeidimai, koketiškai lengvabūdiškas restauracinių tikslų išplepėjimas, — žodžiu, pagyrūniškas respublikoninio padorumo pažeidimas, — štai kas teikia tam laikotarpiui ypatingą toną ir atspalvį. „Tegyvuoja konstitucija!“ — buvo birželio 13 d. nugalėtųjų kovos šūkis. Tai atpalaidavo nugalėtojus nuo veidmainiškos konstitucinės, t. y. respublikoniškos, kalbos. Kontrrevoliucija nugalėjo Vengriją, Italiją, Vokietiją, ir jie matė restauraciją jau ties Prancūzijos vartais. Tarp tvarkos frakcijų vadų prasidėjo tikros varžybos; jie viens už kito stengėsi „Moniteur’e“ dokumentuoti savo rojalizmą, išpažindami ir atgailaudami kai kurias savo liberalines nuodėmes, padarytas monarchijos laikais, norėdami gauti jų išrišimą dievo ir žmonių akyse. Nebuvo dienos, kad iš Nacionalinio susirinkimo tribūnos vasario respublika nebūtų buvusi skelbiama visuomenės nelaime, kad koks nors legitimistinis užkampio dvarininkas iškilmingai nebūtų pareiškęs, jog jis niekados nepripažinęs respublikos, kad kas nors iš bailių liepos monarchijos perbėgėlių ir išdavikų nebūtų papasakojęs apie savo pavėluotus žygdarbius, kurių įvykdymą sutrukdę tik Luji Filypo humaniškumas ar kiti nesusipratimai. Atseit, vasario dienomis stebėtis reikėję ne pergalingos liaudies didžiadvasiškumu, bet pasiaukojimu ir nuosaikumu rojalistų, kurie jai leidę nugalėti. Vienas tautos atstovas pasiūlė dalį pinigų, skirtų „sužeistiesiems vasario dienomis šelpti, išduoti municipaliniams gvardiečiams, kurie vieni tomis dienomis pasitarnavę tėvynei. Kitas siūlė Karuselės aikštėje pastatyti raitą Orleano hercogo statulą. Tjeras pavadino konstituciją purvinu popiergaliu. Tribūnoje iš eilės pasirodydavo orleanistai, atgailavę dėl savo intrigų prieš legitiminę monarchiją, legitimistai, priekaištavę sau, kad jų priešinimasis nelegitiminei monarchijai pagreitino monarchijos žlugimą apskritai; Tjeras atgailavo intrigavęs prieš Molę, Mole atgailavo intrigavęs prieš Gizo, Baro atgailavo intrigavęs prieš. visus tris. Šūkis: „Tegyvuoja socialinė-demokratinė respublika!“ buvo paskelbtas antikonstituciniu; šūkis „Tegyvuoja respublika!“ buvo persekiojamas kaip socialistinis-demokratinis. Vaterloo mūšio metinių dieną vienas deputatas pareiškė: „Aš ne tiek bijau prūsų įsiveržimo, kiek revoliucinių emigrantų įžengimo į Prancūziją“. Atsakydamas į skundus dėl Lijone ir kaimyniniuose departamentuose suorganizuoto teroro, Baragė d’Iljė pareiškė: „Man labiau patinka baltasis teroras negu raudonasis“ („J’aimemieux la terreur blanche, que la terreur rouge“). Ir Susirinkimas kiekvieną kartą smarkiai plodavo, kai iš jo kalbėtojų lūpų išsiverždavo epigrama prieš respubliką, prieš revoliuciją, prieš konstituciją, už monarchiją, už Šventąją sąjungą. Kiekvienas pažeidimas net menkiausių respublikoniškų formalumų, pavyzdžiui, kreipimosi į deputatus žodžiu „piliečiai“, sukeldavo tvarkos riterių džiūgavimą.
Papildomieji liepos 8 d. Paryžiaus rinkimai, įvykdyti apgulos stovio įtakoje ir žymiai proletariato daliai susilaikius nuo balsavimo, prancūzų armijos užėmimas Romos, įžengimas į Romą; raudonųjų eminencijų, o jų palydovų tarpe — inkvizicijos ir vienuolių teroro, visa tai prie birželio pergalės pridėjo naujas pergales ir padidino tvarkos partijos apsvaigimą.
Pagaliau rugpiūčio vidury rojalistai, iš dalies norėdami dalyvauti ką tik susirinkusiose departamentų tarybose, iš dalies būdami nuvarginti kelis mėnesius trukusių rojalistinių orgijų, nutarė Nacionalinio susirinkimo posėdžius nutraukti dviem mėnesiams. Su neslepiama ironija jie paliko Nacionalinio susirinkimo pavaduotojais, respublikos sargais, dvidešimt penkių deputatų komisiją — legitimistinės ir orleanistinės partijų žiedą, kaip Mole, Šangarnjė ir kt. Ironija buvo gilesnė, negu jie spėjo. Būdami istorijos pasmerkti padėti žlugti monarchijai, kurią jie mylėjo, jie buvo jos paskirti saugoti respubliką, kurios jie neapkentė.
Įstatymų leidžiamojo susirinkimo posėdžių pertrauka baigiamas antrasis konstitucinės respublikos gyvenimo laikotarpis, jos rojalistinio siautėjimo laikotarpis.
Paryžiaus apgulos stovis buvo vėl panaikintas, spauda vėl pradėjo veikti. Socialistinių-demokratinių laikraščių sustabdymo, represinių įstatymų leidimo ir rojalistinio siautėjimo metu „Siècle“, senas literatūrinis monarchinės-konstitucinės smulkiosios buržuazijos atstovas, tapo respublikoninis; „Presse“, senas literatūrinis buržuazinių reformatorių organas, tapo labiau demokratinis[4], o „National“, senas klasikinis buržuazinių respublikonų organas, nusidažė socialistine spalva.
Kuo labiau darėsi negalimi viešieji klubai, tuo labiau ėmė plėstis ir stiprėti slaptosios draugijos. Gamybinės darbininkų asociacijos, toleruojamos kaip grynai komercinės draugijos, ekonominiu atžvilgiu neturėjusios jokios reikšmės, politiniu atžvilgiu virto jungiamosiomis proletariato grandimis. Birželio 13 d. nušlavė įvairioms pusiau revoliucinėms partijoms jų oficialiąsias viršūnes, užtat išlikusioms masėms išaugo ant pečių sava galva. Tvarkos riteriai gąsdino pranašaujamais raudonosios respublikos baisumais, bet pergalingosios kontrrevoliucijos niekšiški ekscesai ir hiperborėjiški žiaurumai Vengrijoje, Badene ir Romoje visai baltai nuplovė „raudonąją respubliką“. Ir nepatenkintosios prancūzų visuomenės tarpinės klasės pradėjo aukščiau statyti raudonosios respublikos pažadus su jos problematiškais baisumais, negu raudonosios monarchijos baisumus su jos faktišku beviltiškumu. Nė vienas socialistas tiek nepatarnavo Prancūzijoje revoliucinei propagandai, kaip Hainau. Kiekvienam talentui pagal jo darbus!
Tuo tarpu Luji Bonapartas išnaudojo Nacionalinio susirinkimo atostogas karališkoms išvykoms į provinciją, karščiausieji legitimistai keliavo į Emsą nusilenkti šventojo Liudviko palikuoniui[5], o tvarkos partijos atstovų masė ėmėsi intrigų ką tik susirinkusiose departamentų tarybose. Reikėjo priversti tarybas pasakyti tai, ko nedrįso dar ištarti Nacionalinio susirinkimo dauguma, — iškelti pasiūlymą skubiai pakeisti konstituciją. Pagal konstituciją šis pakeitimas galėjo įvykti tik 1852 m. tam tikslui specialiai sušauktame Nacionaliniame susirinkime. Bet jeigu departamentų tarybų dauguma pasisakytų už pakeitimą, nejaugi Prancūzijos balsas nepriverstų Nacionalinio susirinkimo paaukoti konstitucijos nekaltybę? Nacionalinis susirinkimas tikėjosi iš tų provincijos susirinkimų to pat, ko tikėjosi vienuolės iš pandurų Voltero: „Henriadoje“. Bet Nacionalinio susirinkimo Potifarams teko turėti reikalą, išskyrus kelias išimtis, su tokiu pat skaičium Juozapų provincijoje. Didžiulė dauguma nenorėjo suprasti įkyrių įtaigų. Konstitucijos pakeitimą sutrukdė tas pats įrankis, kuris turėjo jam suteikti gyvybę: departamentų tarybų balsavimas. Prancūzija, ir, be to, buržuazinė Prancūzija, pasisakė, ir pasisakė prieš pakeitimą.
Spalio pradžioje Įstatymų leidžiamasis nacionalinis susirinkimas vėl susirinko — tantum mutatus ab illo[6]! Jo fizionomija buvo visiškai pasikeitusi. Netikėtas konstitucijos pakeitimo atmetimas iš departamentų tarybų pusės grąžino jį į konstitucijos ribas ir nurodė jo gyvenimo ribas. Orleanistams pasirodė įtartinos legitimistų kelionės į Emsą, legitimistams kėlė nerimo orleanistų ryšiai su Londonu[7], abiejų frakcijų laikraščiai kurstė ugnį ir svarstė abipuses savo pretendentų pretenzijas. Orleanistai kartu su legitimistais pyko dėl bonapartistų intrigų, pasireiškusių prezidento karališkose išvykose, jo mažiau ar daugiau aiškiuose mėginimuose išsivaduoti iš konstitucijos varžtų, arogantiškame bonapartistinių laikraščių tone; o Luji Bonapartas niršo ant Nacionalinio susirinkimo, kuris pripažino konspiracijos teisę tik legitimistams ir orleanistams, ir ant vyriausybės, kuri nuolatos apgaudinėdavo jį to Nacionalinio susirinkimo naudai. Pagaliau pačioje vyriausybėje įvyko skilimas dėl Romos politikos ir dėl ministro Pasio pasiūlyto pajamų mokesčio, kurį konservatoriai apšaukė socialistiniu.
Vienas iš pirmųjų Baro vyriausybės pasiūlymų naujai susirinkusiam Įstatymų leidžiamajam susirinkimui buvo 300 000 frankų kredito reikalavimas našlės pensijai mokėti Orleano hercogienei. Nacionalinis susirinkimas su tuo sutiko ir pridėjo prancūzų nacijos skolų sąskaitai septynių milijonų frankų sumą. Tuo tarpu kai Luji Filypas tokiu būdu su pasisekimu vaidino „pauvre honteux“, drovaus elgetos, vaidmenį, vyriausybė nedrįso pasiūlyti Susirinkimui pakelti Bonapartui algą, — o Susirinkimas neatrodė linkęs sutikti su tuo algos pakėlimu. Ir Luji Bonapartas, kaip visados, stovėjo prieš dilemą: Aut Caesar aut Clichy![8]
Antrasis reikalavimas suteikti devynių milijonų frankų kreditą ekspedicijos prieš Romą išlaidoms padengti dar labiau padidino santykių įtempimą tarp Bonaparto, iš vienos pusės, ir tarp ministrų ir Nacionalinio susirinkimo — iš antros. Luji Bonapartas laikraštyje „Moniteur“ paskelbė laišką savo adjutantui Edgarui Nėjui, kuriame jis varžė popiežiaus vyriausybę konstitucinėmis garantijomis. Popiežius savo ruožtu išleido encikliką „motu proprio“[9], kurioje jis atmetė bet kurį savo restauruotosios valdžios apribojimą. Bonaparto laiškas su sąmoningų begėdiškumu pakėlė uždangą ties jo kabinetu, norėdamas parodyti jį patį prieš galerijos akis gerų norų, tačiau net savo namuose nepripažintu ir sukaustytu genijumi. Jis ne pirmą kartą koketavo „slaptingais laisvos sielos sparnų plasnojimais“. Tjeras, komisijos pranešėjas, visiškai ignoravo Bonaparto sparnų plasnojimą ir pasitenkino išvertęs popiežiaus encikliką į prancūzų kalbą. Ne vyriausybė, o Viktoras Hugo mėgino gelbėti prezidentą, siūlydamas Nacionaliniam susirinkimui pareikšti savo pritarimą Napoleono laiškui. Gana jau, gana! — tokiais nepagarbiai lengvabūdiškais šūksniais dauguma atmetė Hugo pasiūlymą. Prezidento politika? Prezidento laiškas? Pats prezidentas? Gana jau, gana! Kas gi rimtai skaitosi su monsieur Bonapartu? Ar jūs manote, monsieur Viktorai Hugo, kad mes tikime jus tikint prezidentu? Gana jau, gana!
Pagaliau santykių nutraukimą tarp Bonaparto ir Nacionalinio susirinkimo pagreitino svarstymas projekto apie Orleanų ir Burbonų grąžinimą. Prezidento pusbrolis, Vestfalijos ekskaraliaus sūnus, nesant vyriausybei, pateikė rūmams šį pasiūlymą, kurio tikslas buvo ne kas kita, kaip nustumti legitimistų ir orleanistų pretendentus į vieną pakopą su bonapartistų pretendentu, arba, tiksliau, žemiau už jį, nes jis bent faktiškai stovėjo valstybinės valdžios viršūnėje.
Napoleonas Bonapartas buvo tiek nepagarbus, kad sujungė į vieną pasiūlymą ištremtųjų karališkųjų šeimų grąžinimą ir birželio sukilėlių amnestiją. Daugumos pasipiktinimas tuojau privertė jį atsiimti atgal šį nusikalstamąjį sujungimą to, kas šventa, su tuo, kas prakeikta, karališkos giminės su proletariška paderme, nejudančių visuomenės žvaigždžių su jos klajojančiomis pelkių ugnelėmis ir kiekvienam iš tų pasiūlymų duoti atitinkamą vietą. Dauguma energingai atmetė karališkųjų šeimų grąžinimo projektą, ir Berjė, legitimistų Demostenas, išblaškė bet kurias abejones dėl to votumo prasmės. Pretendentų degradavimas į paprastus piliečius — štai Bonaparto tikslas! Jiems norima atimti šventumo aureolę, paskutinę jiems likusią didybę, ištrėmimo didybę! Ką pagalvotų apie tą pretendentą, — sušuko Berjė, — kuris, užmiršdamas savo karališką kilmę, grįžtų į Prancūziją gyventi paprastu piliečiu! Aiškiau Bonapartui nebuvo galima pasakyti, kad jis nieko nelaimėjo savo buvimu šalyje, kad jeigu jis buvo reikalingas suvienytiems rojalistams čia, Prancūzijoje, prezidento kėdėje kaip neutralus asmuo, tai tikrieji sosto pretendentai turėjo pasilikti paslėpti nuo profanų akių ištrėmimo rūku.
Lapkričio 1 d. Luji Bonapartas atsakė Įstatymų leidžiamajam susirinkimui raštu, kuriame gana aštriais posakiais pranešė apie Baro vyriausybės atstatymą ir naujos vyriausybės sudarymą. Baro-Falu vyriausybė buvo rojalistinės koalicijos vyriausybė, d’Opulio vyriausybė buvo Bonaparto vyriausybė, prezidento įrankis prieš Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, patarnautojų vyriausybė.
Bonapartas dabar jau nebebuvo tik 1848 m. gruodžio 10 d. neutralus asmuo. Turėdamas savo rankose vykdomąją valdžią, jis tapo daugelio interesų centru, kova su anarchija privertė pačią tvarkos partiją sustiprinti jo įtaką, ir jeigu jis nebebuvo роpuliarus; tai partija buvo nepopuliari. Ar negalėjo jis tikėtis, kad orleanistų ir legitimistų varžybos, iš vienos pusės, ir bet kurios monarchinės restauracijos reikalingumas — iš antros, privers abi tas frakcijas pripažinti neutralų pretendentą?
Nuo 1849 m. lapkričio 1 d. prasideda trečiasis konstitucinės respublikos gyvenimo laikotarpis, pasibaigiąs 1850 m. kovo 10 d. Prasideda normalus konstitucinių institucijų žaidimas, kuriuo taip: gėrisi Gizo, t. y. kivirčai tarp vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios. Maža to. Prieš restauracinius susivienijusių orleanistų ir legitimistų kėslus Bonapartas gina teisinį savo faktiškosios galios pagrindą — respubliką; prieš restauracinius Bonaparto kėslus tvarkos partija gina teisinį savo bendrojo viešpatavimo pagrindą — respubliką; legitimistai prieš orleanistus, orleanistai prieš legitimistus gina status quo — respubliką. Visos šitos tvarkos partijos frakcijos, kurių kiekviena svajonėse turi savąjį karalių ir savąją restauraciją; kiekviena uzurpatoriškiems ir maištingiems savo priešininkų kėslams stato priešpriešiais bendrą buržuazijos viešpatavimą forma, kurioje jų visos atskiros pretenzijos tarpusavyje neutralizuojasi ir išsaugomos, — respubliką.
Kaip Kantas respubliką pripažįsta vienintele racionalia valstybės forma, praktinio proto postulatu, kuris niekados neigyvendinamas, bet kurio siekimas turi visados būti mūsų tikslas ir mūsų minties polėkių objektas, — taip šiems rojalistams toks postulatas yra monarchija.
Tuo būdu konstitucinė respublika, kuri išėjo iš buržuazinių respublikonų rankų kaip tuščia ideologinė formulė, susivienijusių rojalistų rankose tapo turininga, gyva valstybės forma. Tjeras nė nenumanė, kiek tiesos pasakė savo žodžiais: „Mes, rojalistai, esame tikrieji konstitucinės respublikos ramsčiai“.
Koalicijos vyriausybės nuvertimas, patarnautojų vyriausybės atsiradimas turi dar antrą reikšmę. Naujos vyriausybės finansų ministru paskirtas Fuldas. Fuldas — finansų ministras, tai oficialus Prancūzijos nacionalinio turto perdavimas į biržos rankas, valstybės turto valdymas per biržą ir biržos interesais. Paskyrusi Fuldą, finansinė aristokratija laikraštyje „Moniteur“ paskelbė savo restauraciją. Ši restauracija neišvengiamai papildė visas kitas restauracijas, kartu su jomis sudarydama grandį konstitucinės respublikos grandinėje.
Luji Filypas niekados neišdrįso padaryti finansų ministru tikro biržos vilko (loup-cervier). Kaip jo monarchija buvo idealus vardas buržuazijos viršūnės viešpatavimui, taip ir jo ministerijose privilegijuotieji interesai turėjo būti vadinami vardais, reiškiančiais ideologišką nesuinteresuotumą. Buržuazinėje respublikoje visur į priešakį iškilo tai, ką įvairios monarchijos, tiek legitimistinė, tiek ir orleanistinė, slėpė už kulisų. Ji nukėlė ant žemės tai, ką anos buvo iškėlusios į padanges. Šventųjų vardus ji pakeitė viešpataujančių klasinių interesų buržuaziniais tikriniais vardais.
Visas mūsų išdėstymas parodė, kaip respublika nuo pat pirmos savo gyvenimo dienos ne tik nepanaikino finansinės aristokratijos viešpatavimo, bet, priešingai, jį stiprino. Tačiau ji darė jai šias nuolaidas prieš savo valią, pasiduodama likimui. Paskyrus ministru Fuldą, vyriausybės iniciatyva grįžo į finansinės aristokratijos rankas.
Kai kas paklaus, kaip galėjo visa susivienijusi buržuazija pakelti ir pakęsti finansinės aristokratijos viešpatavimą, kuris Luji Filypo laikais rėmėsi kitų buržuazijos sluoksnių pašalinimu nuo valdžios arba jų pajungimu?
Atsakymas paprastas.
Visų pirma finansinė aristokratija pati sudaro žymią vadovaujančią grupę rojalistinėje koalicijoje, kurios bendra vyriausybinė valdžia vadinama respublika. Argi orleanistų oratoriai ir vadai nėra seni finansinės aristokratijos sąjungininkai ir bendrininkai? Ar ji pati nėra orleanistų auksinė falanga? O dėl legitimistų, tai jie jau Luji Filypo laikais faktiškai dalyvavo visose biržos, kasyklų ir geležinkelio spekuliacijų orgijose. Apskritai, stambiosios žemės nuosavybės ir finansinės aristokratijos sąjunga yra normalus reiškinys. Įrodymas — Anglija. Įrodymas — netgi Austrija.
Tokioje šalyje, kaip Prancūzija, kur nacionalinė gamyba yra neproporcingai žemo lygio, palyginus su valstybinės skolos didumu, kur valstybinė renta yra reikšmingiausias spekuliacijos objektas ir birža yra pagrindinė rinka investuoti kapitalui, norinčiam negamybiniu būdu augti, — tokioje šalyje daugybė, žmonių iš visų buržuazinių ir pusiau buržuazinių klasių būtinai turi būti suinteresuoti valstybės skola, biržos žaidimu ir finansais. Argi tie visi antraeiliai biržos žaidimo dalyviai nemato savo natūralaus ramsčio ir vado frakcijoje, kur tiems interesams milžinišku mastu, ištisai ir pilnutinai atstovauja?
Dėl kurios priežasties valstybės turtas pereina į finansinės aristokratijos rankas? Dėl nuolat augančio valstybės įsiskolinimo. O kur glūdi valstybės įsiskolinimo priežastis? Nuolatinėje jos išlaidų persvaroje prieš jos pajamas, kuri tuo pat metu yra valstybinių paskolų sistemos priežastis ir padarinys.
Tam įsiskolinimui išvengti valstybė turi arba apriboti savo išlaidas, t. y. suprastinti, sumažinti vyriausybinį organizmą, kiek galima mažiau valdyti, laikyti kiek galima mažesnį valdininkų personalą, kiek galima mažiau kištis į civilinės visuomenės reikalus. Šis kelias tvarkos partijai buvo negalimas; ji turėjo vis labiau stiprinti savo represines priemones, savo oficialųjį kišimąsi valstybės vardu, savo visur buvimą valstybinių organų asmenyje, iš visų pusių gresiant pavojui jos viešpatavimui ir jos klasės egzistavimo sąlygoms. Negalima mažinti žandarmerijos sudėties tuo metu, kai daugėja nusikaltimai prieš asmenį ir nuosavybę.
Arba valstybė turi mėginti verstis be skolų ir nustatyti tam momentui nors ir trumpai tetrunkančią pusiausvyrą biudžete, apdėdama turtingiausias klases nepaprastais mokesčiais. Bet ar turėjo tvarkos partija, gelbėdama nacionalinį turtą iš biržos išnaudojimo, aukoti savo pačios turtą ant tėvynės aukuro? Pas si bête![10]
Žodžiu, be pagrindinio Prancūzijos valstybės perversmo neįmanomas Prancūzijos valstybės ūkio perversmas. Su šituo valstybės ūkiu yra neišvengiamai susijęs valstybės įsiskolinimas, o su valstybės įsiskolinimų — spekuliacijos valstybės paskolomis, valstybės kreditorių, bankininkų, pinigų pirklių, biržos vilkų viešpatavimas. Tiktai viena tvarkos partijos frakcija buvo tiesiogiai suinteresuota finansinės aristokratijos žlugimu, tai — fabrikantai. Mes kalbame ne apie vidutinius, ne apie smulkesniuosius pramonininkus, mes kalbame apie pramonės magnatus, kurie Luji Filypo laikais buvo sudarę plačią dinastinės opozicijos bazę. Jų interesai, be abejonės, reikalavo sumažinti gamybos išlaidas, vadinasi, sumažinti mokesčius, kurie sudaro gamybos išlaidų dalį, sumažinti valstybės skolas, kurių procentai sudaro tų mokesčių dalį, — kitaip sakant, jų interesai reikalavo nuversti finansinę aristokratiją.
Anglijoje — o stambiausieji Prancūzijos fabrikantai palyginti su savo angliškaisiais varžovais tėra smulkūs buržua — mes iš tikrųjų matome fabrikantus, kokį nors Kobdeną ar Braitą, kryžiaus žygio prieš banką ir biržos aristokratiją priešakyje. Kodėl to nėra Prancūzijoje? Anglijoje vyrauja pramonė, Prancūzijoje — žemės ūkis. Anglijoje pramonė reikalinga prekybos laisvės, Prancūzijoje — apsauginių muitų, nacionalinio monopolio šalia kitų monopolių. Prancūzijos pramonė neviešpatauja ant Prancūzijos gamybos, todėl Prancūzijos fabrikantai neviešpatauja ant Prancūzijos buržuazijos. Savo interesams apginti nuo kitų buržuazijos frakcijų jie negali, kaip anglai, stoti judėjimo priešakyje ir tuo pačiu iškelti į pirmą vietą savo klasinius interesus; jie turi vilktis revoliucijos uodegoje ir tarnauti interesams, kurie yra priešingi bendriesiems jų klasės interesams. Vasario mėnesį jie nesuprato savo padėties, bet vasaris juos pamokė. Ir kam betarpiškiau gresia pavojus iš darbininkų pusės, jei ne darbdaviui, pramoniniam kapitalistui? Dėl to Prancūzijoje fabrikantas neišvengiamai tapo fanatiškiausiu tvarkos partijos nariu. Tiesa, finansiniai šulai mažina jo pelną, bet ką tai reiškia, palyginus su visišku pelno panaikinimu iš proletariato pusės?
Prancūzijoje smulkusis buržua atlieka tai, ką normaliai turėtų atlikti pramonės buržua; darbininkas atlieka tai, kas normaliai turėtų būti smulkaus buržua uždavinys; o kas išspręs darbininko uždavinį? Niekas. Jis neišsprendžiamas Prancūzijoje, jis čia tik paskelbiamas. Jis niekur negali būti išspręstas nacionaliniuose rėmuose; klasių karas Prancūzijos visuomenėje pavirs pasauliniu karu, kuriame nacija stos prieš naciją. Išsprendimas prasidės tik tada, kai pasaulinis karas pastatys proletariatą priešakyje tautos, kuri viešpatauja pasaulio rinkoje, priešakyje Anglijos. Tačiau revoliucija, radusi čia ne savo pabaigą, o tik savo organizacinę pradžią, nebus trumpalaikė revoliucija. Dabartinė karta primena žydus, kuriuos Mozė vedė per tyrus. Ji ne tik turi užkariauti naują pasaulį, bet ir išnykti, užleisdama vietą žmonėms, subrendusiems naujam pasauliui.
Grįžkime prie Fuldo.
1849 m. lapkričio 14 d. Fuldas, įlipęs į Nacionalinio susirinkimo tribūną, išdėstė savo finansinę sistemą: senosios mokesčių sistemos apologija! vyno mokesčio palikimas! atsisakymas nuo Pasio pajamų mokesčio!
Pasis irgi nebuvo revoliucionierius, jis buvo senas Luji Filypo ministras. Jis priklausė Diuforo tipo puritonams ir artimiausiems Testo[11], to liepos monarchijos atpirkimo ožio, draugams. Pasis irgi gyrė senąją mokesčių sistemą, jis taip pat siūlė palikti vyno mokestį, bet tuo pačiu metu jis nutraukė uždangalą nuo valstybės deficito. Jis pareiškė, kad valstybės bankrutavimo galima išvengti tik su naujo mokesčio, pelno mokesčio, pagalba. Fuldas, kitados siūlęs Ledriui-Rolenui valstybes bankrotą, pasiūlė Įstatymų leidžiamajam susirinkimui valstybės deficitą. Jis žadėjo santaupų, kurių paslaptis paaiškėjo vėliau: pavyzdžiui, išlaidos sumažėjo 60 milijonų, o einamoji skola padidėjo 200 milijonų, — įtartini fokusai, grupuojant skaitmenis, suvedant sąskaitas, o tai galų sale vedė į naujas paskolas.
Fuldo laikais finansinė aristokratija, šalia kitų besivaržančių buržuazijos frakcijų, žinoma, nesirodė tokia begėdiškai korupcinė, kaip Luji Filypo laikais. Bet sistema liko ta pati: nuolatinis valstybės skolų augimas, užmaskuotas deficitas. O ilgainiui senasis biržos sukčiavimas iškilo atviriau. Įrodymas: Avinjono geležinkelio įstatymas, paslaptingi valstybinių lakštų kurso svyravimai, apie kuriuos tam tikrą laiką kalbėjo visas Paryžius, pagaliau nepavykusios Fuldo ir Bonaparto spekuliacijos per kovo 10 d. rinkimus.
Po finansinės aristokratijos oficialios restauracijos prancūzų tauta turėjo greit vėl prieiti vasario 24 dieną.
Konstituanta, norėdama padaryti nemalonumą savo įpėdiniui, panaikino 1850 metams vyno mokestį. Senųjų mokesčių panaikinimu negalima buvo apmokėti naujų skolų. Kretonas, vienas iš tvarkos partijos kretinų, dar prieš Įstatymų leidžiamojo susirinkimo posėdžių pertrauką buvo pasiūlęs palikti vyno mokestį. Fuldas priėmė tą pasiūlymą bonapartistinės vyriausybės vardu, ir 1849 m. gruodžio 20 d., Bonaparto paskelbimo prezidentu metinių dieną, Nacionalinis susirinkimas nutarė grąžinti vyno mokestį.
To grąžinimo gynėjas buvo ne finansininkas, bet jėzuitų vadas Montalamberas. Jo argumentacija buvo nuostabiai paprasta. Mokesčiai yra motinos krūtis, kuri peni vyriausybę. Vyriausybė — tai represijų įrankis, tai autoriteto organai, tai armija, tai policija, tai valdininkai, teisėjai, ministrai, tai kunigai. Puolimas prieš mokesčius yra anarchistų puolimas prieš tvarkos saugotojus, saugojančius materialinę ir dvasinę buržuazinės visuomenės gamybą nuo proletarinių vandalų pasikėsinimų. Mokesčiai — tai penktasis dievas šalia nuosavybės, šeimos, tvarkos ir religijos. O vyno mokestis neginčijamai yra mokestis, ir, be to, ne paprastas, bet senoviškas, prisisunkęs monarchizmo, garbingas mokestis. Tegyvuoja vyno mokestis! Tris kartus valio ir dar kartą valio!
Prancūzijos valstietis, norėdamas įsivaizduoti velnią, vaizduojasi jį mokesčių rinkėjo pavidalu. Nuo to momento, kai Montalamberas paskelbė mokesčius dievu, valstietis tapo bedieviu, ateistu ir puolė į glėbį velniui — socializmui. Tvarkos religija jį lengvabūdiškai prarado, jėzuitai jį lengvabūdiškai prarado, Воnapartas jį lengvabūdiškai prarado. 1849 m. gruodžio 20 d. nepataisomai sukompromitavo 1848 m. gruodžio 20 d. „Savo dėdės sūnėnas“ buvo savo šeimoje ne pirmasis, kurį pražudė vyno mokestis, mokestis, kuris, Montalambero žodžiais, dvelkia revoliucine audra. Tikrasis, didysis Napoleonas šv. Elenos saloje išsireiškė, kad vyno mokesčio grąžinimas daugiau negu visa kita paveikė jo žlugimą, nes atstūmė nuo jo pietų Prancūzijos valstiečius. Jau Liudviko XIV laikais tas mokestis buvo svarbiausias liaudies neapykantos objektas (žr. Buagilbero ir Vobano veikalus). Pirmoji revoliucija jį panaikino, o Napoleonas 1808 m. jį vėl įvedė kiek pakeista forma. Burbonai grįžo į Prancūziją ne tik jų avangarde jojant kazokams, bet ir iš anksto davus pažadus panaikinti vyno mokestį. Bajorija, žinoma, neprivalėjo tesėti žodžio, duoto mokesčius mokančiai ir beteisei masei. 1830 metai žadėjo panaikinti vyno mokesti. Tie metai nebuvo linkę daryti tai, ką kalbėjo, ir kalbėti tai, ką darė. 1848 metai žadėjo panaikinti vyno mokestį, kaip kad jie viską žadėjo. Pagaliau, Konstituanta, kuri nieko nežadėjo, paliko, kaip jau minėta, testamentą, kuriuo vyno mokestis nuo 1850 m. sausio 1 d. turėjo būti panaikintas. Ir kaip tik dešimt dienų prieš 1850 m. sausio 1 d. Įstatymų leidžiamasis susirinkimas jį vėl įvedė. Tuo būdu Prancūzijos liaudis veltui mėgino jį išvyti: išmetusi jį pro duris, ji matė jį vėl įeinantį pro langą.
Liaudies neapykanta vyno mokesčiui paaiškinama tuo, kad jame sujungti visi Prancūzijos mokesčių sistemos nekenčiami bruožai. Jo rinkimo būdas yra nepakenčiamas, jo paskirstymo būdas yra aristokratiškas, nes mokesčio procentinės normos yra vienodos tiek paprasčiausiajam, tiek ir brangiausiajam vynui. Vadinasi, jis didėja geometrine progresija, mažėjant vartotojų turtui; tai — atvirkštinis progresyvinis mokestis. Jis yra lyg premija už vyno falsifikavimą ir jo padirbinėjimą, jis tiesiog skatina dirbančiųjų klasių nuodijimą. Jis mažina vartojimą, prie kiekvieno turinčio daugiau kaip 4 000 gyventojų miesto vartų įsteigdamas akcizo užtvarą (octrois) ir tuo paversdamas kiekvieną tokį miestą svetima šalimi su apsauginiais muitais prieš prancūzišką vyną. Stambieji vyno pirkliai. o juo labiau smulkieji, marchands de vin, smuklininkai, kurių pajamos betarpiškai priklauso nuo vyno suvartojimo, visi jie — užkietėję vyno mokesčio priešininkai. Ir pagaliau, mažindamas vartojimą, vyno mokestis siaurina produkcijos pardavimo rinką. Atimdamas miesto darbininkams galimybę pirkti vyną, jis atima valstiečiams-vyndariams galimybę jį parduoti. O Prancūzija turi maždaug 12 milijonų vyndarių. Todėl suprantama visos liaudies neapykanta vyno mokesčiui, todėl ypač suprantamas fanatiškas valstiečių nusistatymas prieš vyno mokestį. Ir, be to, jie vyno mokesčio grąžinimą laikė ne atskiru, daugiau ar mažiau atsitiktiniu įvykiu. Valstiečiai turi savo ypatingas istorines tradicijas, perduodamas iš tėvų vaikams, ir šitoje istorinėje mokykloje įsigalėjo įsitikinimas, kad kiekviena vyriausybė, kai ji nori apgauti valstiečius, pažada vyno mokesčio panaikinimą, o kai ji juos jau apgavo, tai palieka jį galioti arba iš naujo įvedą. Pagal vyno mokestį valstietis sprendžia apie vyriausybės veidą, jos tendenciją. Vyno mokesčio grąžinimas gruodžio 20 d. reiškė: Luji Bonapartas — toks pat, kaip ir kiti. Bet jis nebuvo toks pat, kaip kiti, jis buvo valstiečių išradimas, ir milijonais parašų išmargintomis peticijomis prieš vyno mokestį valstiečiai atsiėmė atgal savo balsus, kuriuos jie prieš metus buvo atidavę „jo dėdės sūnėnui“.
Kaimo gyventojus, daugiau kaip du trečdaliu visų Prancūzijos gyventojų, sudaro daugiausia vadinamieji laisvieji žemės savininkai. Pirmoji jų karta, 1789 m. revoliucijos išvaduota be atlyginimo nuo feodalinių prievolių, savo žemę gavo nemokamai. Bet paskesnės kartos žemės kainos pavidalu mokėjo tai, ką jų pusiau baudžiauninkai pirmtakai mokėjo rentos, dešimtinės, lažo ir t. t. pavidalu. Kuo labiau, iš vienos pusės, augo gyventojų skaičius, o iš antros — didėjo žemės susiskaldymas, tuo labiau kilo smulkaus žemės sklypo kaina, nes smulkėjant šiems sklypams, augo jų paklausa. Tačiau, bekylant valstiečių sklypų kainai, neišvengiamai augo valstiečio įsiskolinimas, t. y. ipoteka — vis tiek, ar jis tiesiog pirkdavo sklypą, ar šis buvo jam įskaitomas bendrų įpėdinių kaip kapitalas. Skola, paimta įkeičiant žemę, ir vadinama ipoteka, žemės įkeitimo aktu. Kaip aplink viduramžių žemės sklypus kaupėsi privilegijos, taip aplink šiuolaikinius sklypus kaupiasi ipotekos. — Iš antros pusės, esant smulkių sklypų sistemai, žemė valstiečiui yra paprastas gamybos įrankis. Bet tuo pačiu mastu, kiek didėja žemės susiskaldymas, mažėja jos derlingumas. Mašinų panaudojimas žemei įdirbti, darbo pasidalijimas, stambūs melioracijos darbai, pvz., sausinamųjų ir drėkinamųjų griovių ir t. t. įrengimas, — darosi vis labiau ir labiau neprieinami, o neproduktyvios žemei įdirbti išlaidos auga tokia pat proporcija, kaip ir paties gamybos įrankio susiskaldymas. Visa tai vyksta nepriklausomai nuo to, ar sklypo savininkas turi kapitalą, ar ne. Bet kuo toliau eina žemės susiskaldymo procesas, tuo labiau vienintelis smulkiojo valstiečio kapitalas darosi žemės sklypas su skurdžiausiu inventoriumi, tuo sunkiau yra investuoti kapitalą į žemę, tuo labiau trūksta smulkiajam valstiečiui žemės, pinigų ir išsimokslinimo, reikalingo agronomijos pasiekimams panaudoti, tuo labiau regresuoja žemės įdirbimas. Pagaliau grynos pajamos mažėja ta pačia proporcija, kuria didėja brutto suvartojimas, kuria visai valstiečio šeimai jos nuosavybė atima galimybę verstis kitu darbu, tačiau neužtikrina jai pragyvenimo.
Taigi, tuo pat mastu, kiek didėja gyventojų skaičius ir žemės susiskaldymas, tiek brangsta gamybos įrankis, žemė, ir mažėja jos derlingumas, smunka žemės ūkis ir didėja valstiečio įsiskolinimas. Ir tai, kas buvo padarinys, savo ruožtu tampa priežastimi. Kiekviena karta palieka kitai vis daugiau skolų, kiekviena nauja karta pradeda savo gyvenimą vis sunkesnėmis ir nepalankesnėmis sąlygomis, įsiskolinimas gimdo įsiskolinimą, ir kai valstietis jau nebegali naujai įkeisti savo žemės sklypo už naujas skolas, t. y. apsunkinti jo naujomis ipotekomis, jis tiesiog patenka į palūkininko rankas, о lupikiški procentai eina vis didyn.
Tuo būdu Prancūzijos valstietis procentais už žemę slegiančias ipotekas, procentais už neipotekuotas palūkininko paskolas atiduoda kapitalistams ne tik žemės rentą, ne tik pramoninį pelną, žodžiu, ne tik visas grynąsias pajamas, bet netgi savo darbo užmokesčio dalį; tokiu būdu jis nusmuko ligi airio nuomininko lygio — vis manydamas esąs privatinis savininkas.
Šis procesas Prancūzijoje buvo pagreitintas vis augančios mokesčių naštos ir teismo išlaidų, iš dalies atsirandančių tiesiog dėl pačių formalumų, kuriais Prancūzijos įstatymai apipina žemės nuosavybę, iš dalies dėl begalinių konfliktų tarp visur besiribojančių ir besikryžiuojančių sklypų savininkų, iš dalies dėl būdingo valstiečiams pamėgimo bylinėtis, kai visas jų nuosavybės malonumas apsiriboja fanatišku tariamos nuosavybės, nuosavybės teisės gynimu.
1840 m. statistikos duomenimis Prancūzijos žemės ūkio brutto produktas sudarė 5 237 178 000 frankų. Iš šios sumos 3 552 000 000 frankų atitenka įdirbimo išlaidoms, įskaitant čia ir žemdirbių suvartojimą. Lieka netto produkto 1 685 178 000 frankų, iš kurių 550 milijonų reikia atmesti ipotekos procentams, 100 milijonų teismo valdininkams, 350 milijonų mokesčiams ir 107 milijonus notariniam mokesčiui, žyminiam mokesčiui, ipotekos mokesčiams. ir t. t. Lieka trečioji netto produkto dalis — 538 milijonai; skirstant jį tarp visų gyventojų, vienam žmogui netenka nė 25 frankų grynų pajamų[12]. Į šitą apskaičiavimą, žinoma, nėra įtrauktas nei neipotekinis palūkininkavimas, nei išlaidos advokatams ir t.t.
Dabar yra suprantama Prancūzijos valstiečių padėtis, kai respublika prie jų senosios naštos pridėjo dar naują. Aišku, kad valstiečių išnaudojimas skiriasi nuo pramonės proletariato išnaudojimo tik savo forma. Išnaudotojas tas pats: kapitalas. Atskiri kapitalistai išnaudoja atskirus valstiečius ipotekomis ir palūkininkavimu; kapitalistų klasė išnaudoja valstiečių klasę valstybiniais mokesčiais. Valstiečių nuosavybės teisė yra talismanas, su kurio pagalba kapitalas ligi šiol laikė valstiečius savo valdžioje; šios nuosavybės vardan kapitalas kurstė juos prieš pramonės proletariatą. Tiktai kapitalo žlugimas gali pakelti valstietį, tiktai antikapitalistinė, proletarinė vyriausybė gali padaryti galą jo ekonominiam skurdui ir visuomeninei degradacijai. Konstitucinė respublika yra jo susivienijusiųjų išnaudotojų diktatūra; socialinė demokratinė, raudonoji respublika yra jo sąjungininkų diktatūra. Ir svarstyklių lėkštės krinta ar kyla pagal balsus, kuriuos valstietis įmeta į rinkiminę urną. Jis pats turi spręsti savo likimą. — Taip kalbėjo socialistai pamfletuose, almanachuose, kalendoriuose, įvairiausiose brošiūrose. Šios idėjos valstiečiui pasidarė dar suprantamesnės iš poleminių tvarkos partijos raštų, kuri savo ruožtu kreipdavosi į jį ir savo grubiais perdėjimais, savo nesąžiningais socialistų siekimų ir idėjų iškraipymais pataikydavo į tikrąjį valstiečių toną ir sužadindavo jų godumą uždraustajam vaisiui. Tačiau suprantamiausiai bylojo pats patyrimas, valstiečių klasės įgytas besinaudojant rinkimų teise, ir tie nusivylimai, kurie kaip smūgiai vienas po kito krito ant jos, revoliucijai smarkiai besivystant. Revoliucijos yra istorijos lokomotyvai.
Laipsniškas valstiečių nuotaikos kitėjimas pasireiškė įvairiais simptomais. Jis pasireiškė jau rinkimuose į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, jis pasireiškė penkių Lijono kaimyninių departamentų apgulos stovyje, jis pasireiškė keliems mėnesiams praslinkus po birželio 13 d. išrenkant Žirondos departamente montanjarą vietoje buvusio „neprilygstamųjų rūmų“ („chambre introuvable“)[13] pirmininko, jis pasireiškė 1849 m. gruodžio 20 d., išrenkant raudonąjį vietoje mirusio legitimistų atstovo Garo departamente, toje palaimintoje legitimistų šalyje, baisiausio respublikonų persekiojimo arenoje 1794 ir 1795 m., 1815 m. baltojo teroro židinyje, kur atvirai buvo užmušinėjami liberalai ir protestantai. Šis konservatyviškiausios klasės revoliucionėjimas aiškiausiai pasireiškė, grąžinus vyno mokestį. Vyriausybės priemonės ir įstatymai, išleisti 1850 m. sausio ir vasario mėnesiais, yra nukreipti beveik vien tik prieš departamentus ir valstiečius. Tai yra labiausiai įtikinąs jų pažangos įrodymas.
D’Opulio aplinkraštis, pastatęs žandarą inkvizitoriumi prie prefekto, subprefekto ir visų pirma prie mero, organizavęs šnipinėjimo sistemą ligi pat tolimiausių kaimų užkampių: įstatymas prieš mokytojus, pajungęs juos, valstiečių klasės dvasinius vadovus, auklėtojus ir ideologus, prefekto savivalei, gainiojęs juos, mokslininkų klasės proletarus, lyg kokius ujamus žvėris, iš vieno kaimo į kitą; įstatymo projektas prieš merus, pakabinęs viršum jų galvų Damoklo kardą, kuris grėsė jiems pašalinimu iš tarnybos ir kas kartą statė juos, valstiečių bendruomenių prezidentus, priešpriešiais respublikos prezidentui ir tvarkos partijai; įsakas, kuris 17 Prancūzijos karo apygardų pavertė keturiais pašalykais ir kareivines bei bivuaką paskelbė prancūzų nacionaliniu salonu; mokyklų įstatymas, kuriuo tvarkos partija paskelbė Prancūzijos nemokšiškumą ir prievartinį sukvailinimą savo būtina gyvenimo sąlyga esant visuotinės rinkimų teisės režimui, — kas buvo visi tie įstatymai ir priemonės? Tai buvo beviltiški mėginimai vėl pajungti tvarkos partijai departamentus ir departamentų valstiečius
Žiūrint į jas kaip į represijas, tai buvo pasigailėjimo vertos priemonės, nepasiekiančios tikslo. Stambios priemonės, kaip vyno mokesčio palikimas, 45 santimų mokestis, pasityčiojamas valstiečių peticijų dėl milijardo grąžinimo atmetimas ir t. t, — visi Šie įstatyminiai perkūnai trenkė valstiečių klasę tik vieną kartą, urmu, iš centro. O minėtieji įstatymai ir priemonės teikė puolimui ir pasipriešinimui visuotinį pobūdį, darė juos pasikalbėjimo tema kiekvienoje trobelėje, jie skiepijo revoliuciją kiekvienam kaimui, jis perkeldavo revoliuciją į vietas ir ją valstietino.
Iš antros pusės, ar tie Bonaparto projektai ir jų priėmimas Nacionaliniame susirinkime neįrodo abiejų konstitucinės respublikos valdžių sutarimo ten, kur reikalas liečia anarchijos nuslopinimą, t. у. nuslopinimą visų tų klasių, kurios sukilo prieš buržuazijos diktatūrą? Argi Sulukas tuojau po savo šiurkštaus rašto[14] neįtikino Įstatymų leidžiamojo susirinkimo savo ištikimybe tvarkos reikalui betarpiškai po to sekusiu raštu Karljės, tos nešvarios ir šlykščios Fušės karikatūros, kaip kad pats Luji Bonapartas buvo lėkšta Napoleono karikatūra?
Mokyklų įstatymas parodo mums jaunųjų katalikų ir senųjų volterininkų sąjungą. Argi suvienytosios buržuazijos viešpatavimas galėjo būti kas kita, jei ne jėzuitams draugingos restauracijos ir laisvamanybe spekuliavusios liepos monarchijos jungtinis despotizmas? Ginklai, kuriuos suteikė liaudžiai viena buržuazijos frakcija prieš kitą jų tarpusavio rungtynėse dėl aukščiausios valdžios, — argi neturėjo jie būti vėl atimti iš liaudies, jei ji pasipriešino jų jungtinei diktatūrai? Niekas, net bičiuliškų sandėrių įstatymo atmetimas, taip nesuerzino Paryžiaus krautuvininko, kaip tas koketavimas su jėzuitizmu.
Tuo tarpu susidūrimai tarp įvairių tvarkos partijos frakcijų, kaip ir tarp Nacionalinio susirinkimo ir Bonaparto, vyko toliau. Nacionaliniam susirinkimui nepatiko, kad Bonapartas, tuoj po savo valstybinio perversmo, po savos bonapartistinės vyriausybės sudarymo, pasikvietė pas save naujai iškeltuosius į prefektus monarchijos invalidus ir pareiškė paliksiąs juos tarnyboje ta sąlyga, kad jie, priešingai konstitucijai, agituotų už jo išrinkimą antrą kartą prezidentu; nepatiko, kad Karljė savo paskyrimą atžymėjo, uždarydamas vieną legitimistų klubą; nepatiko, kad Bonapartas įsteigė savą laikraštį „Le Napoléon“, kuris supažindindavo visuomenę su slaptaisiais prezidento troškimais, tuo tarpu kai ministrai Įstatymų leidžiamojo susirinkimo tribūnoje turėdavo juos paneigti; nepatiko Susirinkimui, kad Bonapartas, nepaisydamas visų nepasitikėjimo votumų, užsispyręs nešalino savo ministrų; nepatiko mėginimas palenkti savo pusėn puskarininkius, pridedant jiems keturius sū prie dienos algos, ir palenkti savo pusėn proletariatą plagiatu iš Eženo Siu „Paryžiaus paslapčių“, steigiant „garbės paskolos banką“; pagaliau nepatiko begėdiškumas, su kuriuo per ministrus buvo įneštas pasiūlymas ištremti į Alžyrą išlikusius birželio sukilėlius, norint Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą padaryti urmu nepopuliarų, tuo tarpu kai sau prezidentas užsitikrindavo populiarumą mažmenomis, atskirais amnestijos aktais. Tjeras ištarė grasinamus žodžius apie „valstybės perversmus“ („coups d'état“) ir „neapgalvotus veiksmus“ (,coups de tête“), o Įstatymų leidžiamasis susirinkimas keršijo Bonapartui, atmesdamas kiekvieną įstatymo projektą, kurį jis pasiūlydavo savo interesais, ir su triukšmingų nepasitikėjimu nagrinėdavo kiekvieną projektą, kurį jis pasiūlydavo bendraisiais interesais, ar tas projektas po vykdomosios valdžios stiprinimo priedanga nesiekia padidinti asmeninės Bonaparto valdžios. Žodžiu, jis keršijo paniekos sąmokslu.
Legitimistų partijai savo ruožtu kėlė apmaudą tai, kad apsukresni orleanistai vėl užgrobė į savo rankas beveik visas valstybines tarnybas, kad didėjo centralizacija, tuo tarpu kai jie iš principo savo išganymo ieškojo decentralizacijoje. Ir tikrai, kontrrevoliucija prievarta vykdė centralizaciją, t. y. ruošė revoliucijos mechanizmą. Nustatydama privalomą kursą banknotams, ji centralizavo net Prancūzijos auksą ir sidabrą Paryžiaus banke ir tuo būdu sukūrė paruoštą revoliucijos karinį iždą.
Pagaliau orleanistams kėlė apmaudą tai, kad jų šalutinės dinastijos principui priešpastatomas naujai išplaukęs legitimizino principas ir kad jie patys nuolat niekinami ir tretiruojami, kaip bajoro tretiruojama buržuazinės kilmės žmona.
Mes žingsnis po žingsnio matėme, kaip valstiečiai, smulkieji buržua, apskritai viduriniai visuomenės sluoksniai stojo proletariato pusėn, pateko į atvirą antagonizmą su oficialiąja respublika, buvo jos tretiruojami kaip priešininkai. Pasipiktinimas buržuazijos diktatūra, visuomenės pertvarkymo reikalingumas, demokratinių-respublikinių institucijų, kaip to pertvarkymo įrankių, išlaikymas, susitelkimas aplink proletariatą kaip sprendžiamąją revoliucinę jėgą, — štai bendrieji būdingieji vadinamosios socialinės demokratijos partijos, raudonosios respublikos partijos bruožai. Ši „anarchijos partija“, kaip ją priešininkai pakrikštijo, ne mažiau yra įvairių interesų koalicija, kaip ir tvarkos partija. Nuo senosios visuomeninės netvarkos mažiausios reformos ligi senosios visuomeninės tvarkos nuvertimo, nuo buržuazinio liberalizmo ligi revoliucinio terorizmo, — štai kiek toli siekia kraštutinumai, sudarą „anarchijos partijos“ išeities ir baigmės tašką.
Apsauginių muitų panaikinimas — socializmas! nes šis panaikinimas kėsinasi į tvarkos partijos pramonės frakcijos monopolį. Valstybinio ūkio sutvarkymas — socializmas! nes šis sutvarkymas paliečia tvarkos partijos finansinės frakcijos monopolį. Laisvas mėsos ir grūdų įvežimas iš užsienio — socializmas! nes šis įvežimas pažeidžia tvarkos partijos trečiosios frakcijos, stambiųjų žemvaldžių, monopolį. Fritrederių partijos, t. y. anglų pažangiausios buržuazinės partijos reikalavimai Prancūzijoje perdėm traktuojami kaip socialistiniai reikalavimai. Volterizmas — socializmas! nes jis puola ketvirtąją tvarkos partijos frakciją, katalikų frakciją! Spaudos laisvė, sąjungų laisvė, visuotinis liaudies švietimas — socializmas, socializmas! Visa tai yra kėsinimasis į bendrąjį tvarkos partijos monopolį!
Revoliucijos eiga taip greit pribrendino įvykius, kad visų atspalvių reformos šalininkai, kad kukliausieji vidurinių klasių reikalavimai turėjo spiestis aplink kraštutiniausios perversmo partijos vėliavą, aplink raudonąją vėliavą.
Bet kad ir kažin koks įvairus buvo svarbiausių „anarchijos partijos“ elementų socializmas, pagal tos ar kitos klasės arba klasės frakcijos ekonomines sąlygas ir iš jų išplaukiančias bendras revoliucines reikmes, — vienu atžvilgiu jis likdavo tas pats: jis skelbėsi proletariato išsivadavimo priemone ir šį išsivadavimą darė savo tikslu. Sąmoningas apgavimas vienų, savęs apgavimas kitų, kurie skelbia, kad pasaulis, pertvarkytas pagal jų reikmes, yra geriausias pasaulis visiems, kad jis įgyvendina visus revoliucinius reikalavimus ir pašalina visus revoliucinius konfliktus.
Už beveik vienodai skambančių bendrų socialistinių „anarchijos partijos“ frazių slepiasi laikraščių „National“, „Presse“ ir „Siècle“ socializmas, kuris daugiau ar mažiau nuosekliai stengiasi nuversti finansinės aristokratijos viešpatavimą ir išlaisvinti pramonę bei prekybą iš jų ligšiolinių pančių. Tai — pramonės, prekybos ir žemės ūkio socializmas, kurių interesus jų šulai, būdami tvarkos partijoje, paneigia, nes tie interesai jau nebesutampa su jų privatiniais monopoliais. Nuo šito buržuazinio socializmo, kuris natūraliai, kaip ir kiekviena kita socializmo atmaina, patraukia į save tam tikrą darbininkų ir smulkiųjų buržua dalį, skiriasi tikrasis smulkiaburžuazinis socializmas, socializmas par excellence[15]. Kapitalas apiplėšia šitą klasė daugiausia kaip kreditorius, todėl ji reikalauja kredito įstaigų; kapitalas smaugia ją savo konkurencija, todėl ji reikalauja valstybės remiamų asociacijų; kapitalas nugali ją koncentracija, todėl ji reikalauja progresyvinių mokesčių, paveldėjimo teisių apribojimo, stambiųjų darbų perdavimo į valstybės rankas ir kitų priemonių, kurios prievarta stabdo kapitalo augimą. Kadangi ši klasė svajoja apie taikingą savojo socializmo įgyvendinimą, — išskyrus nebent kokią nors trumpalaikę antrąją vasario revoliuciją, — tad jai, savaime aišku, būsimasis istorijos procesas atrodo, kaip pritaikymas sistemų, kurias išgalvoja ar jau yra išgalvoję socialiniai teoretikai tiek bendromis jėgomis, tiek ir pavieniui. Tuo būdu šitie socialistai tampa eklektikais arba šalininkais esamų socialistinių sistemų, doktrinieriško socializmo, kuris buvo teorinis proletariato išreiškimas tiktai tol, kol proletariatas dar nebuvo priaugęs ligi savo laisvo istorinio judėjimo.
Toji utopija, tas doktrinieriškas socializmas, visą judėjimą pajungiąs vienam jo momentui, kolektyvinę, visuomeninę gamybą pakeičiąs atskiro pedanto smegenų darbu ir, svarbiausia, mažyčių gudrybių arba didelių sentimentalumų pagalba atmetąs savo fantazijoje klasių revoliucinę kovą su visais būtinais jos pasireiškimais, tas doktrinieriškas socializmas iš esmės tik idealizuoja dabartinę visuomenę, teikia jos vaizdą be temdančių šešėlių ir stengiasi įgyvendinti savo idealą priešingai tos visuomenės tikrovei. Tuo laiku, kai proletariatas perleidžia šį socializmą smulkiajai. buržuazijai, o kova tarp įvairių socialistinių vadų parodo, kad kiekviena vadinamoji sistema tėra pretenciozinis vieno iš pereinamųjų socialinio perversmo momentų pabrėžimas priešingai kitiems, — proletariatas vis labiau vienijasi aplink revoliucinį socializmą, aplink komunizmą, kurį pati buržuazija раvadino Blankio vardu. Šis socializmas yra nenutrūkstamosios revoliucijos paskelbimas, klasinė proletariato diktatūra kaip būtina pereinamoji pakopa į klasinių skirtingumų panaikinimą apskritai, į visų tuos skirtingumus sąlygojančių gamybinių santykių panaikinimą, į visų tuos gamybinius santykius atitinkančių visuomeninių santykių panaikinimą, į visų iš tų visuomeninių santykių kylančių idėjų perversmą.
Šio rašinio rėmai neleidžia mums smulkiau sustoti ties šiuo klausimui.
Mes matėme: kaip tvarkos partijoje neišvengiamai atsistojo priešakyje finansinė aristokratija, taip „anarchijos partijoje“ — proletariatas. Tuo metu kai įvairios klasės, susivienijusios į revoliucinę lygą, grupavosi aplink proletariatą, tuo metu kai departamentai darėsi vis mažiau patikimi ir pats Įstatymų leidžiamasis susirinkimas vis pikčiau urzgė prieš prancūziškojo Suluko pretenzijas, — artinosi ilgai atidėlioti ir stabdyti papildomieji rinkimai išvarytiems birželio 13 d. montanjarams pakeisti.
Vyriausybė, niekinama savo priešų, kiekviename žingsnyje įžeidžiama ir žeminama savo tariamųjų draugų, matė tik vieną priemonę išeiti iš tos nepakenčiamos ir netikros padėties — maištą. Maištas Paryžiuje būtų leidęs paskelbti apgulos stovį Paryžiuje ir departamentuose ir tuo būdu šeimininkauti rinkimuose. Iš antros pusės, tvarkos draugai būtų turėję nusileisti vyriausybei, kuri nugalėjo anarchiją, antraip jie patys būtų pasirodę anarchistais.
Vyriausybė ėmėsi darbo. 1850 m. vasario pradžioje ji provokuoja liaudį, iškirsdama laisvės medžius. Veltui! Jei laivės medžiai neteko savo vietos, tai ji pati neteko galvos ir išsigandusi pasitraukė nuo savo pačios provokacijos. Nacionalinis susirinkimas šitą nevykusį Bonaparto mėginimą išsilaisvinti sutiko šaltu nepasitikėjimu. Negeriau pavyko ir imortelių vainikų nuo liepos kolonos pašalinimas. Daliai armijos tai davė progą suruošti revoliucines demonstracijas, o Nacionaliniam susirinkimui — daugiau ar mažiau užmaskuotu būdu pareikšti vyriausybei nepasitikėjimo votumą. Veltui vyriausybinė spauda grasino visuotinės rinkimų teisės panaikinimu bei kazokų invazija. Veltui d’Opulio mestas Įstatymų leidžiamajame susirinkime tiesioginis iššaukimas kairiesiems išeiti į gatvę ir jo pareiškimas, kad vyriausybė pasiruošusi juos tinkamai sutikti. D’Opulis nieko nepasiekė, išskyrus pirmininko šaukimą prie tvarkos, ir tvarkos partija, širdyje piktai džiaugdamasi, leido vienam kairiųjų atstovui išjuokti Bonaparto uzurpatoriškus kėslus. Veltui pagaliau vyriausybė pranašavo revoliuciją vasario 24 d. Vyriausybė pasiekė tai, kad liaudis vasario 24 d. ignoravo.
Proletariatas neleido savęs išprovokuoti maištui, nes jis ketino įvykdyti revoliuciją.
Vyriausybės provokacijos, tik padidinusios visuotinį nepasitenkinimą esama tvarka, nesutrukdė rinkimų komitetui, kuris buvo visiškai darbininkų įtakoje, išstatyti Paryžiui šiuos tris kandidatus: Deflotą, Vidalį ir Karno. Deflotas buvo ištremtas birželio mėnesį ir amnestuotas vieno Bonaparto manevro besivaikant populiarumo dėka; jis buvo Blankio draugas ir dalyvavo gegužės 15 d. žygyje. Vidalis, žinomas kaip komunistinis rašytojas, knygos „Apie turtų paskirstymą“ autorius, buvęs Luji Blano sekretorius Liuksemburgo komisijoje. Karno, Konvento nario, pergalės organizatoriaus, sūnus, mažiausiai susikompromitavęs „National’io“ partijos narys, laikinosios vyriausybės ir Vykdomosios komisijos švietimo ministras, savo demokratiško mokyklų įstatymo projekto dėka buvo gyvas protestas prieš jėzuitų mokyklų įstatymą. Šie trys kandidatai atstovavo trims susivienijusioms klasėms: priešakyje — birželio sukilėlis, revoliucinio proletariato atstovas; šalia jo — socialistas-doktrinierius, socialistinės smulkiosios buržuazijos atstovas; pagaliau trečiasis kandidatas — atstovas buržuazinių respublikonų partijos, kurios demokratinės formulės susidūrimuose su tvarkos partija buvo įgijusios socialistinę prasmę ir seniai nustojo savos prasmės. Tai buvo visuotinė koalicija prieš buržuaziją ir vyriausybę, kaip ir vasario mėnesį. Bet šį kartą proletariatas buvo revoliucinės lygos priešakyje.
Priešingai visoms priešininkų pastangoms laimėjo socialistiniai kandidatai. Net armija balsavo už birželio sukilėlį ir prieš savąjį karo ministrą Lahitą. Tvarkos partija buvo kaip perkūno trenkta. Departamentų rinkimai jos nenuramino: jie davė daugumą montanjarams.
1850 m. kovo mėn. 10 d. rinkimai! Tai buvo 1848 m. birželio kasacija: birželio sukilėlių žudikai ir trėmėjai grįžo į Nacionalinį susirinkimą, tačiau sulinkę, ištremtųjų lydimi ir su jų principais lūpose. Tai buvo 1849 m. birželio 13 d. kasacija: Kalnas, kurį Nacionalinis susirinkimas buvo išvijęs, grįžo į Nacionalinį susirinkimą, bet grįžo jau ne kaip revoliucijos vadas, o kaip jos priešakinis trimitininkas. Tai buvo gruodžio 10 d. kasacija: Napoleonas pralaimėjo savo ministro Lahito asmenyje. Prancūzijos parlamento istorija žino tik vieną analogiją: Karolio X ministro d’Osės pralaimėjimą 1830 m. Pagaliau 1850 m. kovo 10 d. rinkimai buvo gegužės 13 d. rinkimų, suteikusių tvarkos partijai daugumą, kasacija. Kovo 10 d. rinkimai buvo protestas prieš gegužės 13 d. daugumą. Kovo 10 d. buvo revoliucija. Už rinkiminių biuletenių slepiasi grindinio akmenys.
„Kovo 10 d. balsavimas skelbia mums karą“, — sušuko Segiur d’Ageso, vienas iš pažangiausiųjų tvarkos partijos narių.
Nuo 1850 m. kovo 10 d. konstitucinė respublika įžengė į naują fazę, į savo irimo fazę. Daugumos įvairios frakcijos vėl suvienytos tarpusavyje ir su Bonapartu; jos vėl yra tvarkos gelbėtojos; Bonapartas vėl jų neutralus asmuo. Jeigu jos prisimena savo rojalizmą, tai tik dėl to, kad nusivylė buržuazinės respublikos galimumu; jeigu jis prisimena, kad jis — pretendentas, tai tik dėl to, kad nebeturi vilties pasilikti prezidentu.
Į birželio sukilėlio Defloto išrinkimą Bonapartas pagal tvarkos partijos komandą atsakė, paskirdamas vidaus reikalų ministru Barošą — Barošą, kuris buvo Blankio ir Barbeso, Ledriu-Roleno ir Ginaro kaltintojas. Į Karno išrinkimą Įstatymų leidžiamasis susirinkimas atsakė mokyklų įstatymo priėmimu, į Vidalio išrinkimą — socialistinės spaudos uždraudimu. Savo spaudos trimitų garsais tvarkos partija mėgina nuslopinti savo pačios baimę. „Kardas yra šventas!“ — sušunka vienas jos organas. „Tvarkos gynėjai turi pradėti puolimą prieš raudonųjų partiją!“ — pareiškia kitas jos organas. „Tarp socializmo ir visuomenės vyksta žūtbūtinė dvikova, nuolatinis, negailestingas karas; šitoje įnirtingoje dvikovoje turi žūti vienas ar antras; jeigu visuomenė nesunaikins socializmo, socializmas sunaikins visuomenę!“ — gieda trečias tvarkos gaidys. Statykite tvarkos barikadas, religijos barikadas, šeimos barikadas! Reikia baigti su 127 000 Paryžiaus rinkėjų! Baltramiejaus naktis socialistams! Ir tvarkos partija trumpą laiką tiki laimėsianti.
Pasiučiausiai jos organai puola „Paryžiaus krautuvininkus“. Paryžiaus krautuvininkai išrinko savo atstovu birželio sukilėlį! Tai reiškia: antrasis 1848 m. birželis negalimas; tai reiškia: antroji 1849 m. birželio 13 d. negalima; tai reiškia: moralinė kapitalo įtaka palaužta; tai reiškia: buržuazinis parlamentas beatstovauja tiktai buržuazijai; tai reiškia: stambioji nuosavybė žlugo, nes jos vasalas — smulkioji nuosavybė — ieško savo išsigelbėjimo nuosavybės neturinčiųjų stovykloje.
Tvarkos partija grįžta, žinoma, prie savo neišvengiamos banalybės: „Daugiau represijų!“ — šaukia ji. — „Dešimt kartų daugiau represijų!“ Bet jos represijų jėga sumažėjo dešimteriopai, o tuo tarpu pasipriešinimas padidėjo šimteriopai. Argi svarbiausias represijos įrankis, armija, pati nereikalinga represijų? Ir tvarkos partija taria savo paskutinį žodį: „Reikia sulaužyti geležinį mus smaugiančio legalumo žiedą. Konstitucinė respublika negalima. Mes turime kovoti savo tikruoju ginklu; nuo 1848 m. vasario mes kovojome su revoliucija jos pačios ginklu ir jos pačios dirvoje, mes priėmėme jos institucijas; konstitucija yra tvirtovė, kuri apsaugo tik apgulėjus, o ne apgultuosius! Trojos arklio pilve įslinkę į šventąjį Ilioną, mes, ne taip kaip mūsų proseniai graikai[16], priešų miesto neužkariavome, o patys patekome į nelaisvę“.
Konstitucijos pagrindas yra visuotinė rinkimų teisė. Visuotinės rinkimų teisės panaikinimas — štai paskutinis tvarkos partijos žodis, paskutinis buržuazinės diktatūros žodis.
Visuotinė rinkimų teisė pripažino buržuazijos teisę į šią diktatūrą 1848 m. gegužės mėn. 4 d., 1848 m. gruodžio 20 d., 1849 m. gegužės 13 d., 1849 m. liepos 8 d. Visuotinė rinkimų teisė pati pasmerkė save 1850 m. kovo 10 d. Buržuazijos viešpatavimas kaip visuotinės rinkimų teisės išvada ir rezultatas, kaip kategoriškas tautos suvereninės valios aktas — štai buržuazinės konstitucijos prasmė. Bet kokią prasmę beturi konstitucija nuo to momento, kai tos rinkimų teisės, tos suvereninės valios turinys nebėra buržuazijos viešpatavimas? Argi ne buržuazijos pareiga taip reguliuoti rinkimų teisę, kad ji norėtų to, kas protinga, t. y. jos viešpatavimo? Argi visuotinė rinkimų teisė, nuolatos naikindama esamą valstybės valdžią ir vėl iš naujo atkurdama ją iš savęs, nenaikina tuo pačiu bet kurio pastovumo, nestato kiekvieną akimirką pavojun visų esamų valdžių, negriauna autoriteto, negresia pakelti į autoritetus pačią anarchiją? Kas begali tuo abejoti po 1850 m. kovo 10 dienos?
Atmesdama visuotinę rinkimų teisę, kuria ji ligi šiol drapiravosi, iš kurios ji sėmėsi savo galybę, buržuazija atvirai prisipažįsta: „Mūsų diktatūra ligi šiol gyvavo tautos valia, dabar ji turi būti sutvirtinta prieš tautos valią“. Ir visiškai nuosekliai ji dabar ieško sau atramos ne Prancūzijoje, bet už jos ribų, užsienyje, invazijoje.
Kartu su šaukimu į invaziją, šis antrasis Koblencas, įsisteigęs savo rezidenciją pačioje Prancūzijoje, sukelia prieš save visas nacionalines aistras. Puldamas visuotinę rinkimų teisę, jis duoda visuotinį pretekstą naujai revoliucijai, o revoliucijai kaip tik toks pretekstas reikalingas. Kiekvienas atskiras pretekstas išskirtų revoliucinės lygos frakcijas ir leistų iškilti aikštėn jų skirtingumams. Bet visuotinis pretekstas pritrenkia pusiau revoliucines klases, jis leidžia joms pačioms klaidinti save dėl apibrėžtobūsimosios revoliucijos pobūdžio, dėl jų pačių veiksmo padarinių. Kiekviena revoliucija reikalinga banketinio klausimo. Visuotinė rinkimų teisė — tai naujosios revoliucijos banketinis klausimas.
Tačiau, atsisakydamos nuo vienintelės galimos savo jungtinės valdžios formos, nuo galingiausios ir tobuliausios savo klasinio viešpatavimo formos, nuo konstitucinės respublikos, ir puldamos atgal prie žemesnės, netobulos ir silpnesnės formos — monarchijos, suvienytosios buržuazinės frakcijos pasmerkė pačios save. Jos primena tą senį, kuris, norėdamas atgauti savo jaunatvės jėgas, susirado savo vaikystės dienų drabužėlį ir stengėsi užvilkti ji ant savo išglebusių sąnarių. Jų respublika turėjo tik tą nuopelną, kad ji buvo šiltadaržis revoliucijai.
1850 m. kovo 10 d. turi užrašą:
Après moi le déluge! Po manęs nors tvanas!
[1] Turima galvoje Įstatymų leidžiamasis susirinkimas.
[2] „Démocratie pacifique“ („Taikingoji Demokratija“) — furjeristų organas, buvo leidžiamas Konsiderano Paryžiuje 1843—1851 m.
[3] Montanjaras — Kalno šalininkas (nuo žodžio montagne, prancūziškai — kalnas).
[4] „Siècle“ („Amžius“) ir „Presse“ („Spauda“) — dienraščiai, ėję Paryžiuje nuo 1836 m.
[5] Emse gyveno Prancūzijos sosto pretendentas iš Burbonų dinastijos grafas Samboras (vėliau Henrikas V).
[6] — bet kaip jis nuo to laiko pasikeitė!
[7] Luji Filypas, pabėgęs po vasario revoliucijos į Angliją, gyveno netoli Londono.
[8] Arba Cezaris, arba skolininkų kalėjimas!
[9] — savo iniciatyva.
[10] Ji netokia kvaila!
[11] 1847 m. liepos 8 d. perų rūmuose Paryžiuje prasidėjo byla, iškelta Parmantjei ir generolui Kiubjerui — juos kaltino valdininkų papirkimu druskos koncesijai gauti — ir tuometiniam viešųjų darbų ministrui Testui, kaltinamam ėmus iš jų kyšius. Pastarasis proceso metu mėgino nusižudyti. Visi buvo nuteisti didelėmis piniginėmis baudomis, o Testas, be to, — dar trimis metais kalėjimo. (Engelso pastabą 1895 m. leidime.)
[12] Markso pateiktame apskaičiavime yra netikslumas. Greičiausia čia įsibrovė klaida ir vietoje 538 milijonų turi būti 578. Tačiau tai nekeičia bendros Markso išvados: ir vienu ir antru atveju vienam žmogui tenka mažiau kaip 25 frankai grynų pajamų.
[13] Taip istorijoje vadinami fanatiškai ultrarojalistiniai ir reakciniai atstovų гота! išrinkti 1815 m. tuojau po to, kai buvo antrą kartą nuverstas Napoleonas. (Engelso pastaba 1895 m. leidime.)
[14] Turima galvoje Napoleono III raštas Nacionaliniam susirinkimui, kuriame jis pranešė, kad jis atstatydino Baro vyriausybę ir sudarė naują vyriausybę.
[15] — tikra žodžio prasme.
[16] Žodžių žaismas: grecs — graikai, o taip pat — šuleriai. (Engelso pastaba 1895 m. leidime.)