Karl Marx
Klasių kova Prancūzijoje 1848—1850 m.
Čia naujai leidžiamas veikalas buvo pirmasis Markso mėginimas pagal savo materialistines pažiūras išaiškinti tam tikra istorijos laikotarpį, remiantis esamąja ekonomine padėtimi. „Komunistų Manifeste“ ši teorija buvo bendrais bruožais pritaikyta visai naujajai istorijai; savo straipsniuose „Naujajame Reino Laikraštyje“ Marksas ir aš nuolat ja naudojomės einamiesiems politiniams įvykiams aiškinti. O čia reikėjo kritiškoje ir kartu tipiškoje visai Europai ilgametėje istorinėje raidoje atskleisti vidinį priežastinį ryšį ir, vadinasi, pagal autoriaus koncepciją, suvesti politinius įvykius į veikimą priežasčių, kurios visų pirmiausia yra ekonominės.
Svarstant einamosios istorijos įvykius bei įvykių eiles, niekados nepasiseka prieiti paskutiniųjų ekonominių priežasčių. Dar ir šiandien, kai atitinkami specialūs spaudos organai teikia tiek gausios medžiagos, netgi Anglijoje neįmanoma taip diena po dienos sekti pramonės ir prekybos išsivystymo eigą pasaulio rinkoje ir vykstančius gamybos metoduose pasikeitimus, kad bet kuriuo momentu būtų galima padaryti bendrą išvadą iš tų taip sudėtingų ir nuolat besikeičiančių veiksnių, kurių svarbiausieji, prieš staiga galingai išsiverždami paviršiun, dažniausiai ilgą laiką veikia nematomi. Kurio nors laikotarpio ekonominės istorijos aiškaus vaizdo niekuomet negalima gauti kartu su pačiais įvykiais, jį galima gauti tik veliau, po to, kai surinkta ir patikrinta medžiaga. Čia būtina pagalbinė priemonė yra statistika, o ji visuomet atsilieka. Todėl svarstant einamuosius įvykius, labai dažnai tenka šį lemiamą veiksnį laikyti pastoviu, to laikotarpio pradžioje susidariusią ekonominę padėtį priimti kaip visam tam laikotarpiui nustatytą bei nesikeičiančią, arba atsižvelgti tik į tuos šios padėties pasikeitimus, kurie patys išplaukia iš akivaizdoje esamų įvykių ir todėl taip pat yra visiškai akivaizdūs. Dėl to materialistiniam metodui čia labai dažnai tenka apsiriboti politinių konfliktų suvedimu į ekonominio vystymosi sukurtų esamųjų visuomenės klasių ir klasinių tarpsluoksnių interesų kovą ir parodymu to, kad atskiros politinės partijos yra tų pačių klasių ir klasinių tarpsluoksnių daugiau ar mažiau adekvatinė politinė išraiška.
Savaime suprantama, kad šitoks neišvengiamas tuo pačiu laiku vykstančių ekonominės padėties, to tikrojo visų tiriamųjų procesų pagrindo, pasikeitimų ignoravimas turi būti klaidų šaltinis. Tačiau visose apibendrinančio dabartinę istoriją atvaizdavimo sąlygose neišvengiamai glūdi klaidų šaltiniai; tai betgi niekam netrukdo rašyti dabartinių įvykių istorijos.
Kai Marksas ėmėsi šito darbo, minėtasis klaidų šaltinis buvo dar labiau neišvengiamas. 1848—1849 m. revoliucijos laikais sekti tuo metu vykusius ekonominius pasikeitimus arba net tik neišleisti jų iš akių buvo tiesiog neįmanoma. Taip pat tatai nebuvo įmanoma ir pirmaisiais ištremties mėnesiais Londone, 1849—1850 metų rudenį ir žiemą. Bet kaip tik tuo metu Marksas ir pradėjo šį darbą. Ir nepaisant šių nepalankių aplinkybių, gilus pažinimas tiek Prancūzijos ekonominės padėties prieš vasario revoliuciją, tiek ir tos šalies politinės istorijos po vasario revoliucijos įgalino Marksą pateikti tokį įvykių atvaizdavimą, kuris su ligi šiol nepasiektu tobulumu atskleidžia vidinį jų ryšį ir kuris vėliau du kartu puikiai išlaikė bandymą, atliktą paties Markso.
Pirmasis bandymas buvo atliktas ryšium su tuo, kad Marksas nuo 1850 m. pavasario vėl rado laiko ekonominėms studijoms ir visų pirma ėmėsi paskutinių dešimties metų ekonominės istorijos. Tuo būdu jam iš pačių faktu visiškai paaiškėjo tai, ką jis ligi šiol buvo išvedęs iš nepakankamos medžiagos pusiau aprioriškai, būtent, kad 1847 m. pasaulinė prekybos krizė iš tikrųjų ir pagimdė vasario bei kovo revoliucijas ir kad pramonės suklestėjimas, pamažu vėl prasidėjęs nuo 1848 metų pusės ir pasiekęs aukščiausią laipsnį 1849 ir 1850 metais, buvo naujai sustiprėjusios eurorytopinės reakcijos varomoji jėga. Tai turėjo lemiamą reikšmę. Jeigu pirmuosiuose trijuose straipsniuose (pasirodžiusiuose žurnalo „Naujasis Reino Laikraštis. Politinė-ekonominė Apžvalga“, Hamburgas, 1850 metų sausio, vasario ir kovo numeriuose[1]) dar pastebimas greito naujo revoliucinės energijos pakilimo laukimas, tai Markso ir mano parašytoji istorinė apžvalga (gegužė—spalis), pasirodžiusi 1850 m. rudenį paskutiniajame dvigubame numeryje, galutinai panaikino šias iliuzijas: „Nauja revoliucija yra galima tik po naujos krizės. Bet ji yra lygiai taip pat neišvengiama, kaip ir ši pastaroji“. Tačiau tai ir buvo vienintelis esminis pakeitimas, kurį mums teko padaryti. Pateiktame ankstyvesniuose straipsniuose įvykių aiškinime, ten nustatytuose priežastiniuose ryšiuose visiškai nebuvo ko keisti, tai rodo toje apžvalgoje nuo 1850 m. kovo 10 d. ligi rudens duotas aprašymo tesinys. Tą tęsinį aš dėl to ir įdėjau į šį leidinį ketvirtuoju straipsniu.
Antrasis bandymas buvo dar sunkesnis. Tuojau po valstybės perversmo, Luji Bonaparto įvykdyto 1851 m. gruodžio 2 d., Marksas iš naujo išgvildeno Prancūzijos istoriją nuo 1848 m. vasario ligi šio įvykio, laikinai užbaigiančio revoliucinį laikotarpi („Luji Bonaparto briumero aštuonioliktoji“, trečias leidimas, Hamburgas, Meisneris, 1885 m.). Šioje brošiūroje, nors ir trumpiau, vėl nagrinėjamas laikotarpis, nušviestas šiame mūsų veikale. Palyginkit šį antrąjį išdėstymą, parašytą daugiau kaip po metų įvykusio lemiamo įvykio šviesoje, su šiuo mūsų išdėstymu, ir jūs įsitikinsite, kad autoriui tik labai nedaug ką tereikėjo pakeisti.
Mūsų veikalui ypatingos reikšmės teikia dar toji aplinkybė, kad jame pirmą kartą duodama formulė, kuria visų pasaulio šalių darbininkų partijos vienbalsiai trumpai reziumuoja savo ekonominių pertvarkymų reikalavimą: visuomenės nusavinimas gamybos priemonių. Antrajame skyriuje, dėl „teisės į darbą“, kuri ten pavadinta „pirmąja nerangia formule, kurioje reziumuojami revoliuciniai proletariato reikalavimai“, sakoma: „Bet už teisės į darbą slypi valdžia ant kapitalo, o už valdžios ant kapitalo — gamybos priemonių nusavinimas, jų pajungimas asocijuotajai darbininkų klasei, taigi, samdomojo darbo, kapitalo ir jų tarpusavio santykių panaikinimas“. Tuo būdu čia pirmą kartą suformuluotas teiginys, kuriuo šiuolaikinis darbininkų socializmas griežtai skiriasi tiek nuo įvairių feodalinio, buržuazinio, smulkiaburžuazinio ir t. t. socializmo rūšių, tiek ir nuo miglotojo „turtų bendrumo“, kurį skelbė utopinis ir gaivališkas darbininkų komunizmas. Jeigu vėliau Marksas tą formulę išplėtė ir į mainų priemonių nusavinimą, tai toks formulės išplėtimas, tarp kitko, savaime suprantamas iš „Komunistų Manifesto“, buvo tik pagrindinio teiginio papildymas. Neseniai kai kurie Anglijos išminčiai dar pridėjo, kad visuomenei turi būti perduotos taip pat ir „paskirstymo priemonės“. Vargu, ar tie ponai galėtų pasakyti, kas yra tos ekonominės paskirstymo priemonės, skirtingos nuo gamybos ir mainų priemonių; ar tik jie neturi galvoje politinių paskirstymo priemonių: mokesčių, pavargėlių šelpimo, jų tarpe Saksenvaldo[2] ir kitų dotacijų? Bet, pirma, juk tos paskirstymo priemonės jau ir dabar yra visuomenes žinioje, priklauso valstybei arba bendruomenei, ir, antra, mes kaip tik jas ir norime panaikinti.
Kai kilo vasario revoliucija, mūsų visų supratimas apie revoliucinių judėjimų sąlygas ir eigą buvo ligšiolinio istorinio patyrimo įtakoje, ypač Prancūzijos patyrimo įtakoje. Juk kaip tik Prancūzija nuo 1789 metų vaidino svarbiausiąjį vaidmenį visoje Europos istorijoje, kaip tik ji ir dabar vėl buvo davusi signalą visuotiniam perversmui. Dėl to buvo savaime aišku ir neišvengiama, kad mūsų supratimas apie 1848 m. vasario mėnesį Paryžiuje paskelbtosios „socialinės“ revoliucijos, proletariato revoliucijos, pobūdį ir eigą buvo ryškiai 1789—1830 metų pavyzdžių prisiminimų nudažytas. O kai pagaliau Paryžiaus sukilimas rado atgarsį Vienos, Milano, Berlyno pergalinguose sukilimuose; kai visa Europa iki pat Rusijos sienos buvo įtraukta į judėjimą; kai po to birželio mėnesį Paryžiuje įvyko pirmasis didysis mūšis tarp proletariato ir buržuazijos dėl viešpatavimo; kai net buržuazijos klasės pergalė tiek sukrėtė visų šalių buržuaziją, kad ji vėl puolė į tik ką nuverstosios monarchinės-feodalinės reakcijos glėbį, — tada jau tuometinėmis aplinkybėmis mums negalėjo kilti jokio abejojimo, kad prasidėjo didžioji lemiamoji kova, kad ji turi būti privesta iki galo per vieną ilgai trunkantį, permaininga revoliucinį laikotarpį, kad ji tegali baigtis tik galutine proletariato pergale.
Po 1849 m. pralaimėjimų mes jokiu būdu nepritarėme susispietusios aplink būsimas laikinąsias vyriausybes in partibus[3] vulgariosios demokratijos iliuzijoms. Ji tikėjosi greitos ir galutinės „liaudies“ pergalės prieš „engėjus“, o mes — ilgai trunkančios kovos, po „engėjų“ pašalinimo, tarp toje pačioje „liaudyje“ slypinčių priešingų elementų. Vulgarioji demokratija kasdien laukė naujo prasiveržimo; mes jau 1850 m. rudenį paskelbėme, kad, šiaip ar taip, pirmasis revoliucinio laikotarpio etapas yra baigtas ir kad ligi naujos pasaulinės ekonominės krizės pradžios nieko negalima laukti. Dėl to mes ir buvome pasmerkti ir atstumti kaip revoliucijos išdavikai tų pačių žmonių, kurie vėliau beveik visi be išimties susitaikė su Bismarku, — kiek Bismarkas teikėsi atkreipti į juos dėmesį.
Tačiau istorija parodė, kad ir mes buvome neteisūs, kad mūsų tuometinė pažiūra buvo iliuzija. Istorija nuėjo dar toliau: ji ne tik sugriovė mūsų tuometinę paklaidą, bet ir visiškai pakeitė tas sąlygas, kuriomis proletariatui tenka kovoti. Kovos būdas, vartotas 1848 metais, dabar visais atžvilgiais yra pasenęs, ir tą punktą šia proga verta smulkiau panagrinėti.
Visos ligšiolinės revoliucijos buvo suvedamos į vienos tam tikros klasės viešpatavimo pakeitimą kitos klasės viešpatavimu; tačiau visos ligi šiol viešpatavusios klasės tesudarė nežymią mažumą, palyginus su pajungtąja liaudies mase. Tuo būdu viena viešpataujanti mažuma būdavo nuverčiama, vietoj jos kita mažuma paimdavo valstybės vairą į savo rankas ir pertvarkydavo valstybės santvarką pagal savo interesus. Kiekvieną kartą tai būdavo toji mažumos grupė, kuri tuometiniame ekonominio išsivystymo lygyje būdavo pajėgi ir pašaukta viešpatauti, ir kaip tik dėl to — ir vien tik dėl to — atsitikdavo taip, kad pajungtoji dauguma perversmo metu arba dalyvaudavo perversme anos grupės naudai, arba ramiai susitaikindavo su perversmu. Bet palikus nuošaly konkretų kiekvieno atskiro atvejo turinį, visų šių revoliucijų bendra forma buvo ta, kad jos buvo mažumos revoliucijos. Jeigu dauguma ir dalyvaudavo jose, ji veikdavo — sąmoningai ar nesąmoningai — tik mažumos naudai; o kaip tik dėl to arba ir dėl pasyvaus daugumos laikymosi, dėl jos nesipriešinimo, ši mažuma atrodė esanti visos tautos atstovė.
Po pirmojo didelio pasisekimo pergalingoji mažuma paprastai suskildavo: viena jos dalis pasitenkindavo tuo, ką pasiekė, antra norėdavo eiti dar toliau, keldavo naujus reikalavimus, kurie bent iš dalies atitikdavo tikrus ar tariamus plačiųjų liaudies masių interesus. Atskirais atvejais šie radikalesnieji reikalavimai būdavo ir įgyvendinami, tačiau dažniausiai tik labai trumpam laikui: saikingesnioji partija vėl paimdavo viršų, ir pastarieji laimėjimai visiškai arba iš dalies vėl nueidavo niekais; tada pralaimėjusieji imdavo šaukti apie išdavystę arba pralaimėjimą aiškindavo atsitiktinumu. O iš tikrųjų reikalas dažniausiai būdavo toks: pirmosios pergalės pasiekimai būdavo užtikrinami tik antrąja radikalesnės partijos pergale; kai tik tai būdavo pasiekta, o tuo pačiu atlikta tai, kas tuo momentu buvo būtina, radikalai ir jų pasiekimai iš scenos vėl išnykdavo.
Visose naujesniųjų laikų revoliucijose, pradedant didžiąja Anglijos XVII amžiaus revoliucija, reiškėsi šie bruožai, kurie atrodė esą neatskiriami nuo bet kurios revoliucinės kovos. Atrodė, kad jie būdingi ir proletariato kovai dėl savo išsivadavimo, juo labiau, kad kaip tik 1848 m. galima buvo ant pirštų suskaičiuoti žmones, kurie nors kiek būtų supratę, kuria linkme reikėtų šio išsivadavimo ieškoti. Net Paryžiuje pačioms proletariato masėms ir po pergalės buvo visiškai neaišku, kuriuo keliu joms reikia eiti. Ir vis dėlto judėjimas vyko — instinktyvus, gaivališkas, nenuslopinamas. Argi tai nebuvo kaip tik tokia padėtis, kuriai esant turėjo pavykti revoliucija, vadovaujama, tiesa, mažumos, tačiau šį kartą ne mažumos interesais, bet tikriausiais daugumos interesais? Jeigu visais bent kiek ilgesniais revoliuciniais laikotarpiais plačiosios liaudies masės taip lengvai leisdavosi suviliojamos tuščiais, melagingais pirmyn besiveržiančių mažumų pažadais, tad ar galėjo jos būti mažiau jautrios idėjoms, kurios buvo tiksliausias jų ekonominės būklės atspindys, idėjoms, kurios buvo ne kas kita, kaip aiškus, protingas išreiškimas jų reikmių, dar jų pačių nesuprastų, bet jau neaiškiai nujaučiamų? Tiesa, ši revoliucinė masių nuotaika beveik visados ir dažniausiai labai greit pasikeisdavo nuovargiu arba net posūkiu į priešingą pusę, kai tik išsisklaidydavo iliuzijos ir prasidėdavo nusivylimas. Bet čia reikalas lietė ne melagingus pažadus, o pačių tikrųjų didžiulės daugumos interesų įgyvendinimą, interesų, kurie, tiesa, tada tai didžiulei daugumai dar toli gražu nebuvo aiškūs, tačiau gana greitai praktinio įgyvendinimo eigoje, įtikinančio akivaizdumo dėka, turėjo jai pakankamai paaiškėti. Ir dargi, kaip įrodyta Markso trečiajame straipsnyje, iš 1848 m. „socialinės“ revoliucijos kilusios buržuazinės respublikos išsivystymas 1850 m. pavasarį tikrąją valdžią sukoncentravo į stambiosios — be to dar monarchistiškai nusiteikusios — buržuazijos rankas, o visos kitos visuomeninės klasės, valstiečiai ir smulkioji buržuazija, priešingai, susispietė aplink proletariatą, ir bendros pergalės metu ir po jos sprendžiamuoju veiksniu turėjo tapti ne jos, o prityrimo įsigijęs proletariatas. Argi nebuvo tokiomis aplinkybėmis visiško pagrindo tikėtis, kad mažumos revoliucija pavirs daugumos revoliucija?
Istorija parodė, kad mes ir visi kiti, kurie panašiai galvojo, buvome neteisūs. Ji aiškiai parodė, kad Europos kontinento ekonominio vystymosi būklė tuo metu dar toli gražu nebuvo tiek pribrendusi, kad galima būtų pašalinti kapitalistinį gamybos būdą; ji tai įrodė ekonomine revoliucija, kuri nuo 1848 m. apėmė visą kontinentą ir iš tikrųjų pirmąkart įtvirtino stambiąją pramonę Prancūzijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, pastaruoju metų ir Rusijoje, o Vokietiją pavertė tikrai pirmaeile pramonės šalimi, — ir visa tai kapitalistiniu pagrindu, kuris, vadinasi, 1848 m. dar buvo labai pajėgus plėstis. Bet kaip tik ši pramonės revoliucija ir įnešė visur aiškumo į klasinius santykius, pašalino daugybę tarpinių formų, užsilikusių iš manufaktūros laikotarpio, o Rytų Europoje net iš cechų amato, pagimdė tikrąją buržuaziją ir tikrąjį stambiosios pramonės proletariatą ir išstūmė juos į visuomeninio vystymosi avansceną. O to dėka šių dviejų didžiųjų klasių kova, vykusi 1848 m., neskaitant Anglijos, tik Paryžiuje ir nebent dar keliuose stambiuose pramonės centruose, dabar išsiplėtė po visą Europą ir pasiekė tokį intensyvumą, koks 1848 m. dar buvo neįmanomas. Tada — daugybė neaiškių sektantiškų evangelijų su jų panacėjomis, šiandien — viena visų pripažinta, aiškių aiškiausia Markso teorija, ryškiai formuluojanti galutinius kovos tikslus; tada — išskaidytos ir susiskirsčiusios pagal vietines ir nacionalines ypatybes masės, tik bendrų vargų jausmo susietos, neišsivysčiusios, bejėgiškai besiblaškančios tarp dvasios pakilimo ir beviltiškumo, šiandien — vieninga didi internacionalinė socialistų armija, nesulaikomai žygiuojanti į priekį, kas dieną stiprėjanti savo skaičiumi, organizuotumu, drausmingumu, susipratimu ir įsitikinimu pergale. Jei net ir ši galinga proletariato armija vis dar nepasiekė tikslo, jeigu ji, toli gražu nepajėgdama vienu stipriu smūgiu laimėti pergalės, yra priversta iš lėto stumtis į priekį, užkariaudama žiaurioje, atkaklioje kovoje vieną poziciją po kitos, tai tas galutinai įrodo, kaip neįmanoma buvo 1848 m. pasiekti socialinio pertvarkymo paprastu netikėtu užpuolimu.
Suskilusi į dvi dinastines-monarchines dalis buržuazija[4], kuri betgi pirmiausia reikalavo ramybės ir saugumo savo piniginiams reikalams; prieš ją — nors ir nugalėtas, bet vis dar grėsmingas proletariatas, aplink kurį vis labiau ir labiau grupavosi smulkieji buržua ir valstiečiai; nuolat gresiąs prievartinis išsiveržimas, kuris, be to, neteikė jokios vilties galutinai išspręsti klausimo, — tokia buvo padėtis, lyg tyčia sukurta valstybiniam trečiojo, pseudodemokratinio pretendento Luji Bonaparto perversmui. 1851 m. gruodžio 2 d. jis, armijos padedamas, padarė galą įtemptai padėčiai ir užtikrino Europai vidinę ramybę, bet užtat nudžiugino ją nauja karų era[5]. Revoliucijų iš apačios laikotarpis buvo kuriam laikui baigtas; prasidėjo revoliucijų iš viršaus laikotarpis.
Sugrįžimas 1851 m. prie imperijos davė naują įrodymą, kiek to meto proletariniai siekimai buvo nesubrendę. Tačiau imperija pati buvo priversta sukurti sąlygas, kuriomis jie turėjo subręsti. Vidinė ramybė užtikrino pilnutinį naujo pramonės pakilimo išsivystymą; reikalas duoti armijai darbo ir nukreipti revoliucinius siekimus užsienio politikos klausimų linkme sukėlė karus, su kurių pagalba Bonapartas „tautybių principo“ gynimo priedanga stengėsi visokiomis suktybėmis išgauti Prancūzijai aneksijų. Jo mėgdžiotojas Bismarkas įsisavino tą pačią politiką Prūsijai; 1866 m. jis padarė savo valstybės perversmą, savo revoliuciją iš viršaus prieš Vokietijos sąjungą ir Austriją, taip pat ir prieš Prūsijos parlamentą, suėjusį į konfliktą su vyriausybe. Bet Europa buvo per maža dviem Bonapartams, ir štai istorijos ironijos dėka įvyko tai, kad Bismarkas nuvertė Bonapartą ir kad Prūsijos karalius Vilhelmas atkūrė ne tik Mažosios Vokietijos imperiją, bet ir Prancūzijos respubliką. O bendras rezultatas buvo tas, kad išskyrus tik vieną Lenkiją, Europos didžiųjų nacijų savarankiškumas ir vidaus vieningumas tapo tikrove. Tiesa, palyginti kukliose ribose, bet vis dėlto tokiose, kad darbininkų klasės vystymosi procesas daugiau nebebuvo nacionalinių komplikacijų esmingai trukdomas. 1848 metų revoliucijos duobkasiai tapo jos testamento vykdytojais. O šalia jų jau grėsmingai kėlėsi 1848 m. įpėdinis, proletariatas Internacionalo asmenyje.
Po 1870—1871 m. karo Bonapartas išnyksta iš scenos, ir Bismarko misija atlikta, — jis dabar gali vėl nusmukti ligi paprasto junkerio. Bet tą laikotarpį užbaigia Paryžiaus Komuna. Klastingas Tjero pasikėsinimas išvogti Paryžiaus Nacionalinės gvardijos patrankas sukėlė pergalingą sukilimą. Vėl pasirodė, kad Paryžiuje nebegalima jokia kita revoliucija, kaip tik proletarinė. Po pergalės valdžia atiteko darbininkų klasei savaime, be jokių ginčų. Ir vėl pasirodė, kiek šis darbininkų klasės viešpatavimas buvo negalimas net ir tuomet, praslinkus dvidešimčiai metų po šiame veikale nagrinėjamojo laikotarpio. Iš vienos pusės, Prancūzija paliko Paryžių likimo valiai, abejingai stebėdama, kaip jis plūdo kraujais Mak Mahono patrankų apšaudomas; iš antros pusės, Komuna eikvojo savo jėgas bergždžioje kovoje abiejų ją skaldančių partijų: blankistų (daugumos) ir prudonistų (mažumos), iš kurių nė viena nežinojo, ką reikėjo daryti. Lengva 1871 m. pergalė pasirodė tokia pat nevaisinga, kaip ir netikėtas užpuolimas 1848 m.
Buvo tikėtasi kartu su Paryžiaus Komuna galutinai palaidoti kovingąjį proletariatą. Tačiau kaip tik atvirkščiai, nuo Komunos ir prancūzų-prūsų karo prasideda jo smarkiausias pakilimas. Pašaukimas visų galinčių nešioti ginklą gyventojų į armijas, turėjusias jau milijonus karių, vartojimas ligi šiol negirdėtos jėgos šaunamųjų ginklų, artilerijos sviedinių ir sprogstamosios medžiagos, — visa tai padarė visoje karyboje visuotinį perversmą, kuris, iš vienos pusės, staiga padarė galą bonapartistiniam karų laikotarpiui ir užtikrino taikų pramonės vystymąsi, padaręs neįmanomą jokį kitą karą, išskyrus savo baisumais negirdėtą pasaulinį karą, kurio baigties visiškai negalima numatyti. Iš antros pusės, tasai perversmas, sukėlęs karo išlaidų didėjimą geometrinė progresija, privertė pakelti mokesčius ligi neįmanomo laipsnio ir tuo pastūmėjo neturtingąsias gyventojų klases į socializmo glėbį. Elzaso-Lotaringijos aneksija, artimiausia pašėlusių karinio ginklavimosi lenktynių priežastis, tegalėjo kurstyti prancūzų ir vokiečių buržuazijos savitarpio šovinizmą, bet abiejų šalių darbininkams ji tapo tik nauja jungiamąja grandimi. Ir Paryžiaus Komunos metinių diena tapo pirmąja bendra viso proletariato švente.
1870—1871 m. karas ir Komunos pralaimėjimas, kaip Marksas buvo išpranašavęs, laikinai perkėlė Europos darbininkų judėjimo svorio centrą iš Prancūzijos į Vokietiją. Prancūzijoje, žinoma, reikėjo daugelio metų atsigauti nuo 1871 m. gegužės kraujo nuleidimo. Atvirkščiai, Vokietijoje, kur vis sparčiau vystėsi pramonė, kuri, be to, dėl palaimą nešančių prancūzų milijardų pateko tiesiog į šiltadaržio sąlygas, socialdemokratija augo dar greičiau ir nenukrypstamiau. Dėka to, kad Vokietijos darbininkai sumaniai panaudojo 1866 m. įvestąją visuotinę rinkimų teisę, nuostabus partijos augimas aiškiai matomas visam pasauliui iš neginčijamų skaitmenų: 1871 m. — 102 000, 1874 m. — 352 000, 1877 m. — 493 000 socialdemokratų balsų. Po to atėjo šių pasiekimų pripažinimas iš valdžios pusės, pasireiškęs įstatymo prieš socialistus pavidalu; partija buvo laikinai sudaužyta, balsų skaičius 1881 m. nukrito ligi 312 000. Bet ji tai greit įveikė, ir štai, ypatingojo įstatymo priespaudoje, be spaudos, be legalios organizacijos, be sąjungų ir susirinkimų teisės, kaip tik ir prasidėjo jos spartus augimas: 1884 m. — 550 000, 1887 m. — 763 000, 1890 m. — 1 427 000 balsų. Čia valstybės ranka nusilpo. Įstatymas prieš socialistus išnyko, socialistų balsų skaičius išaugo ligi 1 787 000, — tai sudarė daugiau kaip ketvirtadalį visų paduotųjų balsų. Vyriausybė ir viešpataujančiosios klasės buvo išsėmusios visas savo priemones — be naudos, be prasmės, be sėkmės. Valdžiai, pradedant panaktiniu ir baigiant reichskancleriu, teko patirti — ir tai nuo niekinamųjų darbininkų! — aiškius savo bejėgiškumo įrodymus, ir tų įrodymų buvo milijonai. Valstybė priėjo liepto galą, o darbininkai savo kelią tik tepradėjo.
Bet kartu su šia pirma paslauga, kurią Vokietijos darbininkai padarė darbininkų klasės reikalui vien tik savo, kaip stipriausios, drausmingiausios ir sparčiausiai augančios socialistinės partijos egzistavimu, jie didžiai jai pasitarnavo ir kitu atžvilgiu: jie suteikė savo draugams visose šalyse naują, vieną iš aštriausių ginklą, parodydami jiems, kaip reikia naudotis visuotine rinkimų teise.
Visuotinė rinkimų teisė Prancūzijoje jau seniai egzistavo, bet ji ten buvo įsigijusi blogą vardą dėl to, kad ją piktam išnaudojo bonapartistinė vyriausybė. Po Komunos nebebuvo jokios darbininkų partijos, kuri ją galėtų panaudoti. Ispanijoje ji taip pat buvo įvesta nuo respublikos laikų, bet Ispanijoje visų rimtų opozicinių partijų nedalyvavimas rinkimuose buvo iš seniau bendra taisyklė. Taip pat ir Šveicarijoje įgytas visuotinės rinkimų teisės patyrimas visų mažiausia galėjo pakelti darbininkų partijos nuotaiką. Romanų šalių revoliuciniai darbininkai buvo įpratę laikyti rinkimų teisę spąstais, vyriausybinės apgaulės įrankiu. Vokietijoje buvo kitaip. Jau „Komunistų Manifestas“ buvo paskelbęs visuotinės rinkimų teisės ir demokratijos iškovojimą vienu iš pirmųjų ir svarbiausiųjų kovojančio proletariato uždavinių, ir Lasalis buvo šį reikalavimą vėl iškėlęs. O kai Bismarkas pasijuto priverstas įvesti šią visuotinę rinkimų teisę kaip vienintelę priemonę liaudies masėms sudominti savo planais, mūsų darbininkai šį reikalą tuojau rimtai įvertino ir pasiuntė Augustą Bebelį į pirmąjį steigiamąjį reichstagą. Ir nuo tos dienos jie naudojosi rinkimų teise tokiu būdu, kuris jiems tūkstanteriopai apsimokėjo ir tapo pavyzdžiu visų šalių darbininkams. Rinkimų teisę jie, prancūzų marksistų partijos programos žodžiais tariant, ont transformé de moyen de duperie qu’il а été jusgu'ici en instrument d’émancipation — iš apgaulės priemonės, kuo ji ligi šiol buvo, pavertė išsivadavimo įrankiu[6]. Ir jeigu visuotinė rinkimų teisė neduotų jokios kitos naudos, kaip tik tai, kad ji leido mums kas treji metai suskaičiuoti savo jėgas; kad dėka reguliariai konstatuojamo nelauktai spartaus balsų augimo ji lygiu mastu didino tiek darbininkų įsitikinimą pergale, tiek ir priešininkų baimę, tuo būdu tapdama geriausia mūsų propagandos priemone; kad ji teikė mums tikslių žinių apie mūsų pačių jėgas, o taip pat apie visų priešiškų partijų jegas, ir tuo pačiu mums teikė niekuo nepamainomą mastą mūsų veiksmams apskaičiuoti, apsaugodama mus ir nuo nelaiku pasireiškiančio bailumo ir nuo nelaiku atsirandančio perdidelio drąsumo, — jeigu rinkimų teisė teduotų mums tik tokios naudos, ir tai jau būtų daugiau, negu gana. Bet ji davė daug daugiau. Rinkiminėje agitacijoje ji teikė mums nepakeičiamą priemonę prieiti prie liaudies masių ten, kur jos dar toli nuo mūsų, priversti visas partijas visos liaudies akivaizdoje ginti nuo mūsų kritikos savo pažiūras ir veiksmus; ir, be to, reichstage ji suteikė mūsų atstovams tribūną, iš kurios jie savo priešams parlamente ir masėms už jo sienų galėjo daug autoritetingiau ir laisviau kalbėti, negu spaudoje ir susirinkimuose. Kokia nauda buvo vyriausybei ir buržuazijai iš jų įstatymo prieš socialistus, jeigu rinkiminė agitacija ir socialistinės kalbos reichstage nuolat pramušdavo jame spragų?
Bet kartu su šiuo sėkmingu visuotinės rinkimų teisės panaudojimu buvo pradėtas vartoti visiškai naujas proletariato kovos būdas, kuris greit tobulėjo. Pasirodė, kad valstybės institucijos, su kurių pagalba buržuazija organizuoja savo viešpatavimą, turi savyje nemaža ir kitų galimumų, kuriais pasinaudodama darbininkų klasė gali kovoti prieš tas pačias institucijas. Darbininkai pradėjo dalyvauti atskirų valstybių landtagų, municipalinių tarybų, verslovinių teismų rinkimuose, pradėjo ginčyti buržuazijai kiekvieną renkamąją vietą, jei dėl jos užėmimo balsavime dalyvaudavo pakankamas darbininkų balsų skaičius. Ir įvyko taip, kad buržuazija ir vyriausybė ėmė kur kas labiau bijotis darbininkų partijos legalios veiklos, negu nelegalios, pasisekimų rinkimuose — kur kas labiau, negu pasisekimų sukilime.
Nes ir čia kovos sąlygos iš esmės pasikeitė. Senojo tipo sukilimai, gatvių kova su barikadomis, kuri ligi 1848 m. visur vaidino lemiamą vaidmenį, buvo gerokai pasenusi.
Nesusidarykime šiuo atžvilgiu iliuzijų: tikra sukilimo pergalė gatvių kovoje prieš kariuomenę, tokia pergalė, kokia esti tarp dviejų kovojančių armijų, yra didžiausia retenybė. Bet sukilėliai taip pat retai ir tesitikėdavo tokios pergalės. Jiems būdavo svarbu tik palaužti kariuomenės dvasią moraline įtaka, kuri kovoje tarp dviejų kariaujančių šalių armijų nevaidina jokio vaidmens arba vaidina tik žymiai mažesnį vaidmenį. Jeigu tai pavyksta, kariuomenė atsisako šaudyti, arba vadai netenka galvos, ir sukilimas laimi. Jeigu tai nepavyksta, tad kariuomenės pusėje, net jei jos ir mažiau būtų, lieka persvara dėl jos geresnio apginklavimo ir apmokymo, vieningo vadovavimo, planingo karinių jėgų panaudojimo ir drausmingumo. Daugiausia, ką gali pasiekti sukilimas grynai taktine prasme, — tai taisyklingas kurios nors atskiros barikados įrengimas ir jos gynimas. Savitarpio parama, rezervų išdėstymas ir jų panaudojimas, žodžiu — suderintas ir koordinuotas atskirų būrių veikimas, būtinas net kurio nors vieno miesto rajono gynimui, nebekalbant jau apie viso didelio miesto gynimą, — visa tai tepasiekiama labai nežymiu laipsniu, o dažniausiai ir iš viso nepasiekiama; kovinių pajėgų sutelkimas vienoje lemiamojoje vietoje čia savaime atkrinta. Dėl to vyraujanti kovos forma yra pasyvus gynimasis; jeigu puolimas kur ir daromas, tai tik kaip išimtis, atsitiktiniais išpuoliais arba sparno atakomis; puolimas, kaip taisyklė, apsiriboja tik pasitraukiančios kariuomenės paliktų pozicijų užėmimu. Be to, kariuomenė turi artileriją ir gerai techniškai aprūpintas ir apmokytas inžinerines dalis, o sukilėliai tų kovos priemonių beveik visuomet visiškai neturi. Todėl nenuostabu, kad net tie barikadų mūšiai, kuriuose buvo parodytas didžiausias didvyriškumas — 1848 m. birželio mėn. Paryžiuje, 1848 m. spalio mėn. Vienoje, 1849 m. gegužės mėn. Drezdene — baigdavosi sukilimo pralaimėjimu, kai tik puolančios kariuomenės vadovai, atmetę politinius sumetimus, pradėdavo veikti, vadovaudamiesi grynai kariniu požiūriu, ir galėdavo pasitikėti savo kareiviais.
Gausūs sukilėlių laimėjimai ligi 1848 m. paaiškinami įvairiausiomis priežastimis. Paryžiuje 1830 m. liepos mėn. ir 1848 m. vasario mėn., taip pat daugelyje gatvių mūšių Ispanijoje, tarp sukilėlių ir kariuomenės stovėjo Nacionalinė gvardija, kuri arba tiesiog pereidavo į sukilėlių pusę, arba savo abejingu ir neryžtingu laikymusi sukeldavo svyravimą taip pat ir kariuomenės dalyse ir, be to, suteikdavo sukilėliams ginklų. Ten, kur ši Nacionalinė gvardija iš pat pradžių stodavo prieš sukilimą, kaip 1843 m. birželio mėn. Paryžiuje, sukilimas pralaimėdavo. Berlyne 1848 m. liaudis laimėjo iš dalies dėl to, kad kovo 19 d. naktį ir rytą prie jos prisidėjo daug naujų kovinių pajėgų, iš dalies dėl kariuomenės nuovargio ir blogo aprūpinimo, iš dalies pagaliau dėl paralyžiuojančių jos veiksmus įsakymų. Visais atvejais laimėjimas būdavo iškovojamas dėl to, kad kariuomenė atsisakydavo šaudyti, kad vadai netekdavo ryžtumo arba jų rankos būdavo surištos.
Taigi net klasikinėje gatvių mūšių epochoje barikada veikė daugiau moraliai, negu materialiai. Ji buvo priemonė kariuomenės ištvermei palaužti. Jeigu ji pajėgdavo išsilaikyti, ligi tas tikslas būdavo pasiektas, — kova būdavo laimėta; o jeigu ne, — kova baigdavosi pralaimėjimu. Tai yra svarbiausias dalykas, kurio nereikia išleisti iš akių, tiriant ir galimų ateityje gatvių mūšių šansus.
Tie šansai jau 1849 m. buvo gana blogi. Buržuazija visur persimetė į vyriausybių pusę; „švietimo ir nuosavybės“ atstovai sveikino ir vaišino kariuomenę, išstojusią prieš sukilimus. Barikada neteko savo žavumo: kareiviai už jos matė jau nebe „liaudį“, bet maištininkus, riaušininkus, plėšikus, dalybų šalininkus, visuomenės atmatas; karininkai ilgainiui apsiprato su gatvių kovos taktika: jie jau nebepuolė improvizuotos užtvaros stačiai ir be priedangos, bet apeidavo ją per sodus, kiemus ir namus. Ir apsukriai veikiant, dabar jiems tai pavykdavo devynis kartus iš dešimties.
Bet nuo to laiko įvyko dar daug ir kitų pakitimų, ir vis kariuomenės naudai. Jeigu žymiai išaugo didmiesčiai, tai dar žymiau padidėjo kariuomenės. Paryžiaus ir Berlyno gyventojų skaičius nuo 1848 m. nepadidėjo keturis kartus, o jų įgulos padidėjo daugiau, negu keturis kartus. Geležinkelių dėka šios įgulos gali būti per 24 valandas daugiau negu padvigubintos, o per 48 valandas jos gali tapti didžiulėmis armijomis. Šios nepaprastai sustiprėjusios armijos apginklavimas tapo nepalyginamai veiksmingesnis. 1848 m. — lygiavamzdis šautuvas, užtaisomas iš vamzdžio galo; dabar — mažo kalibro magazininis šautuvas, užtaisomas iš magazino, šautuvas, kuris šaudo keturis kartus toliau, dešimt kartų taikliau ir dešimt kartų greičiau kaip senasis. Tada — artilerija su palyginti silpnai veikiančiais sviediniais ir kartečėmis; dabar — sprogstamosios granatos, kurių vienos užtenka geriausiai barikadai sugriauti. Tada — pionieriaus kirstuvas mūro sienai išlaužti; dabar — dinamito patronas,
Sukilėlių pusėje, atvirkščiai, visos sąlygos pablogėjo. Sukilimas, kuriam pritartų visi tautos sluoksniai, vargu ar bepasikartos; klasių kovoje vidurinieji sluoksniai, reikia manyti, niekuomet nesusiburs visi be išimties aplink proletariatą, kad tuo būdu beveik išnyktų aplink buržuaziją besispiečianti reakcinė partija. „Tauta“ tuo būdu visuomet pasirodys susiskaldžiusi, ir, vadinasi, nebus to galingo sverto, kuris pasirodė toks veiksmingas 1848 metais. Jeigu sukilusiųjų pusėje ir atsiras daugiau atitarnavusių kareivių, tai juos apginkluoti bus sunkiau. Medžiokliniai ir mėgėjų šautuvai iš ginklų krautuvių, net tuo atveju, jeigu jie policijos įsakymui prieš tai nebus sugadinti, išimant iš jų tą ar kitą spynos dalį, toli gražu negali net nedidelių nuotolių mūšyje prilygti kareivio magazininiam šautuvui. Ligi 1848 m. galima buvo pačiam iš parako ir švino pasigaminti reikalingą užtaisą, o dabar kiekvienam šautuvui reikalingi skirtingi šoviniai, kuriems bendra yra tik tai, kad visi jie yra sudėtingas stambiosios pramonės gaminys, taigi, prireikus negali būti tuojau pagaminti; didesnioji šautuvų dalis, kol nėra jiems specialiai pritaikytų kovos šovinių, negali būti naudojama. Pagaliau nuo 1848 metų naujai pastatytuose didmiesčių kvartaluose ilgos, tiesios ir plačios gatvės lyg tyčia yra pritaikytos naujųjų patrankų ir šautuvų veikimui. Beprotis būtų tas revoliucionierius, kuris pats pasirinktų barikadų kovai naujuosius darbininkų kvartalus šiaurinėje ir rytinėje Berlyno dalyse.
Ar tai reiškia, kad ateityje gatvių mūšiai nebevaidins jokio vaidmens? Anaiptol ne. Tai tik reiškia, kad sąlygos nuo 1848 m. pasidarė daug nepalankesnės civiliniams kovotojams ir daug palankesnės kariuomenei. Tuo būdu, būsimoji gatvių kova gali baigtis pergale tik tuo atveju, jeigu tą padėties nepalankumą atsvers kiti momentai. Dėl to gatvių kova bus retesnis dalykas didelės revoliucijos pradžioje, negu jos tolimesnėje eigoje, ir jos reikės imtis su didesnėmis pajėgomis. O šios pajėgos, kaip ir visos didžiosios Prancūzijos revoliucijos metu, kaip ir 1870 metų rugsėjo 4 d. ir spalio 31 d. Paryžiuje[7], pirmenybę teiks atviram puolimui, o ne pasyviai barikadų taktikai.
Ar supranta dabar skaitytojas, kodėl viešpataujančios valdžios nori mus būtinai išvilioti ten, kur šaudo šautuvas ir kapoja kardas? Kodėl mums dabar primeta bailumą už tai, kad mes be atodairos nenorime eiti į gatvę, jei iš anksto žinome, kad ten pralaimėsime? Kodėl mus taip atkakliai kalbina tapti pagaliau patrankų mėsa?
Tų ponų prašymai ir provokacijos nepasiekia savo tikslo. Mes nesame tiek kvaili. Jie lygiai taip pat galėtų sekančiame kare iš savo priešo pareikalauti, kad jis išrikiuotų savo kariuomenę į eilę; kaip senojo Frico laikais[8], arba ištisų divizijų kolonomis, kaip Vagramo ir Vaterloo[9] dienomis, ir dar su titnaginiais šautuvais rankose. Jeigu pasikeitė sąlygos karui tarp tautų, tai nemažiau pasikeitė jos ir klasių kovai. Praėjo laikas staigių antpuolių, revoliucijų, vykdomų nedidelės susipratusios mažumos, stovinčios nesąmoningų masių priešakyje. Ten, kur reikalas liečia visišką visuomenės santvarkos pertvarkymą, masės pačios turi dalyvauti, jos pačios turi suprasti, dėl ko vyksta kova, dėl ko jos lieja kraują ir aukoja gyvybę. To mus išmokė pastarųjų penkiasdešimt metų istorija. Bet kad masės suprastų, ką reikia daryti, yra reikalingas ilgalaikis, atkaklus darbas, ir šį būtent darbą mes dabar ir dirbame, ir dirbame su tokiu pasisekimu, kuris mūsų priešininkus stumia į nusiminimą.
Romanų šalyse taip pat pradedama vis daugiau ir daugiau suprasti, kad senąją taktiką reikia pakeisti. Visur sekamas vokiečių pavyzdys išnaudoti rinkimines teises, užkariauti visas mums prieinamas pozicijas; visur neparuoštos atakos yra nustumtos į paskutinę vietą. Prancūzijoje, kur per šimtą su viršum metų dirva yra eilės revoliucijų vis dėlto išpurenta, kur nėra nė vienos partijos, kuri nebūtų atidavusi savo duoklės sąmokslams, sukilimams ir visokiems kitokiems revoliuciniams veiksmams; Prancūzijoje, kur dėl to vyriausybė jokiu būdu negali pasitikėti kariuomene ir kur iš viso aplinkybės daug palankesnės sukilimams, negu Vokietijoje, — net Prancūzijoje socialistai vis daugiau ir daugiau įsitikina, kad jie gali tikėtis pastovios pergalės tik tuo atveju, jeigu jie prieš tai bus patraukę į savo pusę plačiąsias liaudies mases, t. y. šiuo atveju valstiečius. Ir ten artimiausiu partijos uždaviniu pripažįstamas lėtas propagandos darbas ir parlamentinė veikla. Pasisekimo ilgai laukti neteko. Užkariauta ne tik visa eilė municipalitetų; abejuose rūmuose yra 50 socialistų, ir jie jau nuvertė tris vyriausybes ir vieną respublikos prezidentą. Belgijoje pereitais metais darbininkai iškovojo rinkimų teisę ir laimėjo ketvirtadalyje visų rinkiminių apygardų. Šveicarijoje, Italijoje, Danijoje, net Bulgarijoje ir Rumunijoje socialistai turi savo atstovus parlamentuose. Austrijoje visos partijos yra vienos nuomonės, kad mums kelias į reichsratą ilgiau nebegali būti užkirstas. Mes ten pateksime, tai yra tikra, tik dar ginčijamasi, pro kurias duris. Ir net jeigu Rusijoje susirinktų garsusis Zemskinis soboras, — tas Nacionalinis susirinkimas, kurio sušaukimui taip veltui priešinasi jaunasis Nikolajus, — galima tikrai tikėtis, kad net ir ten mes turėsime savo atstovus.
Savaime suprantama, kad mūsų užsienio draugai dėl to jokiu būdu neatsisako nuo savo teisės į revoliuciją. Juk teisė į revoliuciją iš viso yra vienintelė tikrai „istorinė teisė“, — vienintelė, kuria pagrįstos visos be išimties šiuolaikinės valstybės, jų tarpe ir Meklenburgas, kur bajorų revoliucija baigėsi 1755 m. „paveldėjimo sutartimi“ („Erbvergleich“), šiuo dar ligi šiol tebegaliojančiu garsiuoju feodalizmo dokumentu. Teisė į revoliuciją taip stipriai visur įsisąmoninta, kad net generolas fon Boguslavskis vien tik iš šitos tautai priklausančios teisės išveda savo imperatoriui teisę į valstybės perversmą.
Tačiau, kas bevyktų kitose šalyse, Vokietijos socialdemokratija yra ypatingoje padėtyje, vadinasi, ji turi, bent artimiausiu laiku, ir ypatingą uždavinį. Du milijonai rinkėjų, kuriuos ji siunčia prie urnų, o taip pat jaunimas ir moterys, kurie, nebūdami rinkėjais, juos remia, sudaro gausingiausią ir kompaktiškiausią masę, lemiamąjį internacionalinės proletarinės armijos „smogiamąjį būrį“. Šita masė jau ir dabar sudaro daugiau kaip ketvirtadalį visi paduotųjų balsų, ir, kaip rodo papildomieji reichstago rinkimai, atskirų valstybių landtagų, municipalitetų ir verslovinių teismų rinkimai, ji be paliovos auga. Jos augimas vyksta taip spontaniškai, taip pastoviai, taip nesulaikomai ir kartu taip ramiai, kaip koks gamtos procesas. Visi vyriausybės mėginimai jį sutrukdyti pasirodė bejėgiški. Mes jau dabar galime tikėtis 2¼ milijono rinkėjų. Jei taip eis ir toliau, mes iki šio šimtmečio pabaigos užkariausime viduriniųjų visuomenės sluoksnių, smulkiosios buržuazijos ir smulkiųjų valstiečių daugumą ir tapsime šalyje lemiamąja jėga, prieš kurią noroms nenoroms turės nusilenkti visos kitos jėgos. Nepaliaujamai remti šitą augimą, kol jis peraugs viešpataujančią vyriausybinę sistemą, nesunaikinti šio kasdien stiprėjančio smogiamojo būrio avangardiniais susirėmimais, bet išsaugoti jį nepaliestą ligi sprendžiamosios dienos — štai mūsų svarbiausias uždavinys. Ir tik viena priemonė galėtų laikinai sustabdyti ir net kuriam laikui atgal atblokšti nuolatinį socialistinių kovinių pajėgų augimą Vokietijoje: stambus susirėmimas su kariuomene, toks kraujo nuleidimas, koks buvo 1871 m. Paryžiuje. Ilgainiui mes ir tai nugalėtume. Negalima nuo žemės paviršiaus nušluoti partijos, susidedančios iš milijonu, tam neužtektų visų Europos ir Amerikos magazininių šautuvų. Bet tai sustabdytų normalią vystymosi eigą, mes paliktume, gal būt, kritiškuoju momentu be smogiamojo būrio, sprendžiamoji kova būtų atidėta, ji tęstųsi ilgesnį laiką ir pareikalautų sunkesnių aukų.
Pasaulio istorijos ironija viską verčia aukštyn kojomis. Mes, „revoliucionieriai“, „perversmininkai“, daug daugiau laimime legaliomis priemonėmis, negu nelegaliomis ir perversmu. Partijos, vadinančios save tvarkos partijomis, žūsta nuo jų pačių sukurtosios legalios būklės. Jos kartu su Odilonu Baro beviltiškai šaukia: la légalité nous tue, teisėtumas — mūsų mirtis, o tuo tarpu mes to teisėtumo dėka auginame stangrius raumenis ir raudonus skruostus ir žydime, kaip amžinas gyvenimas. Ir jeigu mes nebūsime tiek pamišę, kad, įsiteikdami toms partijoms, leistume save išvilioti į gatvių kovą, tad joms pagaliau nieko kito nebeliks daryti, kaip tik pačioms sulaužyti šį joms taip fatališką teisėtumą.
Tuo tarpu jie ruošia naujus įstatymus prieš perversmą. Ir čia vėl viskas apversta aukštyn kojomis. Argi šiandieniniai fanatiški perversmo priešininkai vakar patys nebuvo perversmininkai? Argi mes sukėlėme 1866 m. pilietinį karą? Argi mes išvarėme Hanoverio karalių, Heseno kurfiurstą, Nasau hercogą iš jų gimininių, teisėtų, paveldimų žemių ir tas žemes aneksavome? Ir šitie Vokietijos sąjungos ir trijų iš dievo malonės sostų sugriovėjai skundžiasi dabar perversmu? Quis tulerit Gracchos de seditione querentes?[10] Kas gali leisti Bismarko gerbėjams plūsti perversmą?
Bet tegul jie praveda savo įstatymų projektus prieš perversmą, tegul juos dar labiau pablogina, tegul visą baudžiamąjį kodeksą paverčia į kaučuką, — jie nieko kito nepasieks, kaip tik pateiks naują savo bejėgiškumo įrodymą. Norėdami socialdemokratiją skaudžiai prispausti, jie turės imtis dar visai kitokių priemonių. Prieš socialdemokratų perversmą, kuriam šiuo momentu yra naudinga laikytis įstatymų, jie gali pavartoti tik tvarkos partijų perversmą, kuris negali įvykti nesulaužius įstatymų. Ponas Resleris, prūsų biurokratas, ir ponas fon Boguslavskis, prūsų generolas, parodė jiems vienintelį būdą, kurį, gal būt, dar būtų galima pavartoti prieš darbininkus, nesiduodančius išvilioti į gatvių kovą. Konstitucijos sulaužymas, diktatūra, grįžimas į absoliutizmą, regis voluntas suprema lex![11] Drąsiau tad, ponai, čia nėra ko plepėti, čia reikia veikti!
Bet neužmirškite, kad Vokietijos imperija, kaip ir visos smulkiosios valstybės ir aplamai visos šiuolaikinės valstybės, yra sutarties produktas: pirma, sutarties tarp valdovų, ir, antra, sutarties tarp valdovų ir tautos. Jeigu viena šalis sulaužo sutartį, tai visa sutartis nustoja galios, antroji šalis tada irgi tampa laisva nuo įsipareigojimų. Tai puikiai mums pademonstravo Bismarkas 1866 m. Jeigu jūs, vadinasi, sulaužysite imperijos konstituciją, tai socialdemokratija taip pat bus laisva nuo savo įsipareigojimų ir jūsų atžvilgiu galės elgtis, kaip jai patiks. Bet ką ji tada darys, — tą paslaptį ji dabar jums vargu ar išduos!
Beveik lygiai prieš 1600 metų Romos imperijoje taip pat šeimininkavo pavojinga perversmo partija. Ji griovė religiją ir visus valstybės pamatus; ji tiesiog neigė, kad imperatoriaus valia yra aukščiausias įstatymas, ji neturėjo tėvynės, buvo internacionali; ji išsiplėtė po visas imperijos provincijas, nuo Galijos ligi Azijos, ir už jos ribų. Ilgą laiką ji veikė pogrindyje, slaptai, bet jau ilgesnį laiką ji jautėsi pakankamai stipri išeiti į dienos šviesą. Ši perversmo partija, žinoma krikščionių vardu, turėjo daug savo šalininkų ir kariuomenėje; ištisi legionai buvo krikščioniški. Kai juos siųsdavo kariškai pagerbti viešpataujančios stabmeldžių bažnyčios aukojimo iškilmių, tai kareiviai, priklausą perversmo partijai, būdavo tiek įžūlūs, kad protestui pareikšti pritvirtindavo prie savo šalmų ypatingus ženklus — kryžius. Net įprastos kareivinėse viršininkų vartojamos represijos neduodavo rezultatų. Imperatorius Diokletijonas nebegalėjo ilgiau ramiai žiūrėti, kaip jo kariuomenėje buvo griaunama tvarka, paklusnumas ir drausmė. Jis griebėsi energingų priemonių, kol dar nebuvo vėlu. Jis išleido įstatymą prieš socialistus, norėjau pasakyti, — prieš krikščionis. Perversmininkų susirinkimai buvo uždrausti, jų susirinkimų vietos uždarytos arba net išgriautos, krikščionių emblemos — kryžiai ir pan. — buvo uždrausti, kaip Saksonijoje buvo uždraustos raudonos nosinės. Krikščionims buvo atimtos teisės užimti valstybines vietas, jie negalėjo net jefreitoriais tapti. Kadangi tada dar nebuvo taip gerai išdresiruotų „šališkumo“ srityje teisėjų, kuriuos numato pono fon Kelerio įstatymo prieš perversmus projektas[12], tad krikščionims buvo tiesiog uždrausta ieškoti teisybės teisme. Bet ir šis ypatingasis įstatymas nieko nepadėjo. Krikščionys pasityčiodami draskė jį nuo sienų; jie net padegę Nikomedijoje imperatoriaus rūmus, kuriuose jis tuo metu buvo. Tada jis atsikeršijo masiniu krikščionių persekiojimu 303-siais metais. Tai buvo paskutinis tos rūšies persekiojimas. Ir jis taip smarkiai paveikė, kad po 17 metų didžiąją armijos daugumą sudarė krikščionys, o sekantis visos Romos imperijos patvaldys, Konstantinas, kunigų pavadintas didžiuoju, krikščionybę paskelbė valstybine religija.
Londonas, 1895 m. kovo 6 d.
[1] „Neue Rheinische Zeitung. Politisch-Ökonomische Revue“ — žurnalas, Markso ir Engelso leistas nuo 1850 m. sausio iki tų pat metų spalio; buvo spausdinamas Hamburge.
[2] Saksenvaldas — didelis dvaras, Vilhelmo I dovanotas Bismarkui 1871 m.
[3] In partibus infidelium — pažodžiui — netikinčiųjų šalyje, t.y. už savo šalies ribų, emigracijoje.
[4] Turima galvoje legitimistai, šalininkai „legitiminės“ („teisėtos“) Burbonų monarchijos, kuri Prancūzijoje buvo valdžioje iki 1792 m. ir taip pat restauracijos metu (1815—1830), ir orleanistai, šalininkai Orleano dinastijos, kuri 1830 m. liepos revoliucijos metu paėmė valdžią į savo rankas ir 1848 m. revoliucijos buvo nuversta.
[5] Napoleono III laikais Prancūzija dalyvavo Krymo kare (1854—1855), kariavo su Austrija dėl Italijos (1859), dalyvavo kartu su Anglija kare prieš Kiniją (1856—1858 ir 1860), pradėjo Indokinijos užkariavimą, suorganizavo ekspediciją į Siriją (1860—1861) ir į Meksiką (1862—1867), pagaliau 1870—1871 m. kariavo su Prūsija.
[6] Ši frazė paimta iš Markso parašytos Prancūzijos Darbininkų partijos programos įžanginės dalies. Programa buvo priimta suvažiavime Havre 1880 m.
[7] Turima galvoje 1870 m. rugsėjo 4 d., kai buvo nuversta Luji Bonaparto vyriausybė ir paskelbta respublika, ir nepasisekęs blankistų mėginimas suruošti sukilimą prieš „nacionalinės gynybos“ vyriausybę tų pačių metų spalio 31 d.
[8] Fridrichas II — Prūsijos karalius (1740—1786).
[9] Vagramas (1809) ir Vaterloo (1815) — du dideli Napoleono karų mūšiai.
[10] Kas leistų Grakchams skųstis maištu?
[11] — monarcho valia — aukščiausias įstatymas!
[12] 1894 m. gruodžio 5 d. Vokietijos reichstagui buvo įteiktas naujas įstatymo prieš socialistus projektas. Šis projektas buvo perduotas komisijai, kuri svarstė jį ligi 1895 m. balandžio 25 d.