Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Ar gamybinio kapitalo augimas ir darbo užmokesčio kilimas yra iš tikrųjų taip neatskiriamai susiję, kaip tai teigia buržuaziniai ekonomistai? Mes neturime jų žodžiais tikėti. Mes negalime jiems tikėti net ir tuo, kad kuo riebesnis kapitalas, tuo geriau esti atpenimas jo vergas. Buržuazija yra perdaug apsišvietusi, perdaug praktiška, kad laikytųsi besipuikuojančio savo tarnų blizgesiu feodalo prietarų. Buržuazijos gyvavimo sąlygos verčia ją būti praktiška.
Todėl mums teks klausimą smulkiau patyrinėti:
Kaip gamybinio kapitalo augimas veikia darbo užmokestį?
Jei buržuazinės visuomenės gamybinis kapitalas, aplamai ir ištisai paimtas, auga, tai įvyksta daugiapusiškesnis darbo sukaupimas. Kapitalistų skaičius ir jų kapitalų dydis auga. Kapitalų daugėjimas didina konkurenciją tarp kapitalistų. Kapitalų dydžio augimas leidžia į pramoninės kovos lauką išvesti galingesnes darbininkų armijas, apginkluotas dar milžiniškesniais kovos įrankiais.
Vienas kapitalistas gali kitą iš kovos lauko išmušti ir jo kapitalą užgrobti tik pigiau parduodamas. Kad nenusigyvendamas galėtų pigiau parduoti, jis turi pigiau gaminti, t. y. kiek galint padidinti gamybinę darbo jėgą. О gamybinė darbo jėga visų pirma padidinama didesniu darbo pasidalijimu, mašinų visapusiškesniu panaudojimu ir nuolatiniu tobulinimu. Kuo didesnė darbininkų armija, kurios viduje darbas yra pasidalytas, kuo milžiniškesnis mastas, kuriuo panaudojamos mašinos, tuo atitinkamai sparčiau mažėja gamybos išlaidos, tuo vaisingesnis darosi darbas. Dėl to kapitalistų tarpe kyla visapusiškas rungtyniavimas — jie siekia daugiau didinti darbo pasidalijimą ir mašinų kiekį ir jas kiek galint didesniu mastu išnaudoti.
Bet kaip pasielgs kapitalistas, jei jis didesniu darbo pasidalijimu, naujų mašinų panaudojimu ir jų patobulinimu, pelningesniu ir platesniu gamtos jėgų išnaudojimu ras būdą su tuo pačiu darbo arba sukauptojo darbo kiekiu pagaminti didesnį produktų, prekių kiekį, negu jo konkurentai? Jei, pvz., per tą patį darbo laiką, per kurį jo konkurentai išaudžia pusę uolekties drobės, jis galės pagaminti visą uolektį drobės?
Jis galėtų ir toliau pusę uolekties drobės pardavinėti senąja rinkos kaina, bet tokiu atveju jis negalėtų išmušti iš kovos lauko savo priešininkų ir padidinti savo prekių pardavimo. Tačiau kokiu mastu išsiplėtė jo gamyba, tokiu pat mastu jam padidėjo reikalas parduoti savo prekes. Tiesa, galingesnės ir brangesnės gamybos priemones, kurias jis pašaukė į gyvenimą, įgalina jį savo prekes pigiau parduoti, bet kartu jos verčia jį parduoti daugiau prekių, savo prekėms užkariauti nepalyginamai didesnę rinką; todėl mūsų kapitalistas pusę uolekties drobės pardavinės pigiau už savo konkurentus.
Nors kapitalistui visos uolekties gamyba atsieina ne brangiau, kaip kitiems pusės uolekties gamyba, vis dėlto jis visos uolekties neparduos tokia pat kaina, kaip jo konkurentai parduoda pusę uolekties. Antraip jis negautų jokio papildomo pelno, o tik mainais atgautų savo gamybos išlaidas. Jeigu jo pajamos vis dėlto padidėtų, tai tat įvyktų vien todėl, kad jis išjudino didesnį kapitalą, o ne dėl to, kad jo kapitalas padidino savo vertę labiau, negu kiti kapitalai. Be to, tą tikslą, kurį jis nori pasiekti, jis pasiekia nustatydamas savo prekės kainą tik keliais procentais žemiau, negu jo konkurentai. Numušdamas kainas, jis savo konkurentus išmuša iš rinkos arba bent paveržia dalį jų pardavimo. Pagaliau prisiminkime, kad einamoji kaina esti visada arba aukštesnė arba žemesnė už gamybos išlaidas, priklausomai nuo to, ar tam tikra prekė parduodama pramonei palankiu ar nepalankiu sezonu. Priklausomai nuo to, ar drobės uolekties rinkos kaina yra žemesnė ar aukštesnė už ikišiolines įprastines gamybos išlaidas, keisis procentai, kuriuos kapitalistas, pritaikęs naujas, vaisingesnes gamybos priemones, gaus viršum savo tikrųjų gamybos išlaidų.
Tačiau mūsų kapitalisto privilegija neilgaamžė; kiti su juo rungtyniaujantieji kapitalistai įves tokias pat mašinas, tokį pat darbo pasidalijimą ir įves tai tokiu pat ar dar didesniu mastu, ir šios naujenybės pasidarys tiek paplitusios, kad drobės kaina ne tik nukris žemiau už senąsias, bet ir žemiau už naująsias gamybos išlaidas.
Taigi, kapitalistai vienas kito atžvilgiu vėl atsidurs toje padėtyje, kurioje jie buvo iki naujų gamybos priemonių įvedimo, ir jeigu šiomis gamybos priemonėmis jie gali tiekti dvigubai daugiau gaminių ta pačia kaina, tai dabar jie priversti parduoti dvigubai daugiau gaminių žemesne kaina. Ir šių naujųjų gamybos išlaidų sąlygomis vėl prasideda tas pats žaidimas. Vėl didėja darbo pasidalijimas, vėl didėja mašinų skaičius, auga šio darbo pasidalijimo ir šių mašinų išnaudojimo mastas. Ir konkurencija vėl sukelia tą patį atoveikį prieš šį rezultatą.
Mes matome, kuriuo būdu gamybos būdas, gamybos priemonės nuolat keičiasi, revoliucionizuojasi, kaip darbo pasidalijimas neišvengiamai sukelia dar didesnį darbo pasidalijimą, mašinų panaudojimas — dar platesnį mašinų panaudojimą, stambaus masto gamyba — dar stambesnio masto gamybą.
Tai yra dėsnis, kuris buržuazinę gamybą nuolat išmuša iš senų jos vėžių ir verčia kapitalą įtempti gamybines darbo jėgas, nes jis jas buvo įtempęs jau anksčiau, — tai dėsnis, kuris neduoda kapitalui ramybės ir nuolat jį ragina: Pirmyn! Pirmyn!
Tai ne kitas, bet tas pats dėsnis, kuris per periodinius prekybos svyravimus prekės kainą būtinai išlygina pagal jos gamybos išlaidas.
Kokiomis galingomis gamybos priemonėmis kapitalistas beapsiginkluotų, konkurencija šias gamybos priemones suvisuotins, ir nuo to momento, kai ji jas suvisuotins, vienintelė jo kapitalo didesnio vaišingumo pasekmė bus tik ta, kad jis dabar už tą pačią kainą turi tiekti 10, 20, 100 kartų daugiau produktų, negu pirma. Bet kadangi jis turi, gal būt, 1000 kartų daugiau parduoti, kad didesniu parduodamojo gaminio kiekiu atsvertų žemesnę parduodamąją kainą; kadangi masinis pardavimas yra dabar reikalingas ne vien norint daugiau pelnyti, bet ir norint padengti gamybos išlaidas, — juk patys gamybos įrankiai, kaip matėme, darosi vis brangesni; kadangi šitas masinis pardavimas yra tapęs egzistencijos klausimu ne tik jam pačiam, bet ir jo varžovams, tai senoji kova prasideda tuo smarkiau, kuo vaisingesnės yra jau išrastosios gamybos priemonės. Vadinasi, darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas toliau vystysis nepalyginti didesniu mastu.
Kad ir kažin kokia būtų panaudojamųjų gamybos priemonių galia, konkurencija siekia auksinius šios galios vaisius iš kapitalo išplėšti tuo, kad ji prekių kainą vėl numuša iki gamybos išlaidų lygio, taigi, tuo, kad lygiai tiek, kiek gamyba papiginama, t. y. kiek tas pats darbo kiekis gali pagaminti daugiau gaminių, ji paverčia nepažeidžiamu dėsniu gamybos papiginimą, vis didesnių gaminio masių tiekimą už tą pačią kainų sumą. Vadinasi, išeina, kad kapitalistas savo paties pastangomis nieko daugiau nelaimėjo, kaip įsipareigojimą per tą patį darbo laiką gaminti daugiau prekių, žodžiu, sunkesnes sąlygas, kuriomis jo kapitalo vertė auga. Taigi, tuo tarpu, kai konkurencija kapitalistą be paliovos persekioja savo gamybos išlaidų dėsniu ir kiekvieną ginklą, kurį jis prieš savo varžovus nusikala, atgręžia kaip ginklą prieš jį patį, kapitalistas nuolat stengiasi konkurenciją pergudrauti, be paliovos įvesdamas vietoje senųjų mašinų ir senojo darbo pasidalijimo naujas, tiesa, brangesnes, bet pigiau gaminančias mašinas ir naują darbo pasidalijimą, ir nelaukia, iki konkurencija šias naujoves pasendins.
Dabar įsivaizduokime šį karštligišką sujudimą vienu metu visoje pasaulinėje rinkoje, ir suprasime, kuriuo būdu kapitalo augimas, sukaupimas ir koncentracija veda į nepaliaujamą, patį save griaunantį, vis milžiniškesniu mastu vykdomą darbo pasidalijimą, naujų mašinų panaudojimą ir senų tobulinimą.
O kaip šitos aplinkybės, kurios nuo gamybinio kapitalo augimo yra neatskiriamos, veikia darbo užmokesčio nustatymą?
Didesnis darbo pasidalijimas įgalina vieną darbininką atlikti 5, 10, 20 darbininkų darbą; vadinasi, konkurenciją darbininkų tarpe jis padidina 5, 10, 20 kartų. Darbininkai vieni su kitais konkuruoja ne tik tuo būdu, kad vienas darbininkas parduoda save pigiau negu kitas; jie konkuruoja tarpusavyje ir tuo būdu, kad vienas darbininkas atlieka 5, 10, 20 darbininkų darbą; kapitalo įvedamas ir vis plečiamas darbo pasidalijimas verčia darbininkus šiuo būdu konkuruoti.
Toliau. Kokiu mastu plečiasi darbo pasidalijimas, tokiu pat mastu darbas darosi paprastesnis. Ypatingas darbininko įgudimas darosi bevertis. Darbininkas paverčiamas paprasta, monotoniška gamybine jėga, iš kurios nereikalaujama ypatingų fizinių ar intelektualinių gabumų bei įpročių. Jo darbas pasidaro visiems prieinamas darbas. Dėl to jį iš visų pusių spaudžia konkurentai; be to, prisiminkime, jog kuo darbas yra paprastesnis, kuo lengviau jis išmokstamas ir kuo mažiau reikia gamybos išlaidų jam įsisavinti, tuo žemiau nukrinta darbo užmokestis, nes darbo užmokestis, kaip ir kiekvienos prekės kaina, nustatomas gamybos išlaidų.
Taigi, tuo pat mastu, kuriuo darbas darosi vis labiau nepatenkinąs, atstumiąs, — tuo pačiu mastu didėja konkurencija ir mažėja darbo užmokestis. Darbininkas stengiasi savo darbo užmokesčio bendrąją sumą išlaikyti tuo būdu, kad jis daugiau dirba: ar tai daugiau valandų dirbdamas, ar tai daugiau per vieną valandą padirbdamas. Taigi, vargo verčiamas, jis dar labiau padidina pražūtingas darbo pasidalijimo pasekmes. Rezultatas yra šis: kuo daugiau. jis dirba, tuo mažiau jis gauna darbo užmokesčio, ir tai dėl tos paprastos priežasties, kad kuo jis daugiau dirba, tuo jis daugiau konkuruoja savo darbo draugams ir tuo būdu jis savo draugus paverčia savo konkurentais, kurie siūlosi dirbti tokiomis pat blogomis sąlygomis, kaip ir jis pats; vadinasi, dėl tos paprastos priežasties, kad jis galų gale sudaro konkurenciją pats sau, pats sau kaip darbininkų klasės nariui.
Mašinos sukelia tas pačias pasekmes, bet žymiai didesnio masto, tuo būdu, kad įgudusius darbininkus pakeičia neįgudusiais, vyrus — moterimis, suaugusius — vaikais, tuo būdu, kad mašinos ten, kur jos naujai įvedamos, rankinio darbo darbininkus masė- mis išmeta į gatvę, o ten, kur jos tobulinamos, gerinamos, produktyvesnėmis mašinomis pakeičiamos, — išstumia iš fabrikų atskiras darbininkų grupes. Aukščiau bendrais bruožais pavaizdavome pramoninį karą tarp kapitalistų; šis karas turi tą ypatybę, kad mūšiai jame laimimi ne tiek darbininkų armijos didinimu, kiek jos mazinimu. Karvedžiai, kapitalistai, varžosi vienas su kilu, kuris iš jų galės atleisti daugiausia pramonės kareivių.
Tiesa, ekonomistai pasakoja mums, kad dėl mašinų įvedimo pasidarę nereikalingi darbininkai susiranda darbo naujose pramones šakose.
Jie nedrįsta stačiai teigti, kad kaip tik tie patys darbininkai, kurie buvo atleisti, įsitaiso naujose darbo šakose. Faktai prieš tokį melą per garsiai šaukia. Jie, tiesą sakant, tik teigia, kad kitoms darbininkų klasės sudedamosioms dalims, pyz., tai jaunosios darbininkų kartos daliai, kuri jau buvo pasiruošusi stoti į žlugusia pramonės šaką, atsiveria naujų darbo galimybių. Tai, žinoma, nelaimingiesiems darbininkams yra didelė paguoda. Ponams kapitalistams nestigs šviežio, eksploatacijai tinkamo kūno ir kraujo, — mirusieji telaidoja savo mirusiuosius. Tai yra paguoda, kurią buržua taiko daugiau sau patiems, negu darbininkams. Jeigu mašinos sunaikintų visą samdomųjų darbininkų klasę, — kaip baisu tat būtų kapitalui, kuris be samdomojo darbo nustoja buvęs kapitalas!
Tačiau tarkime, kad tiek betarpiškai mašinų iš darbo išstumtieji darbininkai, tiek ir visa jaunosios kartos dalis, kuri jau tikėjosi uždarbio toje šakoje, susiranda naujo darbo. Ar galima tikėti, kad šis naujasis darbas bus taip gerai apmokamas, kaip prarastasis? Tai prieštarautų visiems ekonominiams dėsniams. Mes matėme, kaip šiuolaikinė pramonė sudėtingo, aukštesnio darbo vieton visada atneša paprastesnį, žemesnį.
Taigi, kaip gali darbininkų masė, mašinų iš vienos pramonės šakos išmesta, rasti prieglaudą kitoje šakoje kitomis sąlygomis, jei ne už mažesnį, blogesnį užmokestį?
Kaip išimtis buvo nurodyti darbininkai, dirbą pačių mašinų gamyboje. Mat, kadangi pramonėje reikalaujama ir sunaudojama daugiau mašinų, tad ir mašinų turi būtinai daugėti, taigi, turi augti ir mašinų gamyba, kartu su tuo ir mašinų gamyboje dirbančiųjų darbininkų skaičius; o juk šioje pramonės šakoje panaudojami darbininkai yra kvalifikuoti, dar daugiau — išmokslinti darbininkai.
Šis teigimas, jau ir anksčiau tebuvęs tik pusiau teisingas, nuo 1840 m. nustojo ir šešėlio teisingumo, nes mašinoms gaminti vis visapusiškiau, ne mažiau ir ne daugiau, kaip medvilnės verpalams gaminti, buvo pritaikomos mašinos, ir darbininkai, dirbą mašinų pramonėje, palyginus su tobuliausiomis mašinomis, gali vaidinti tik labai netobulų mašinų vaidmenį.
Bet vietoje vieno mašinos isstumto vyro fabrikas suteikia darbo, gal būt, trims vaikams ir vienai moteriai! O ar vyro darbo užmokesčio neturėtų užtekti trims vaikams ir žmonai išmaitinti? Ar darbo užmokesčio minimumo neturėtų užtekti pragyventi ir daugintis? Ką gi pagaliau įrodo tos buržuazijos mėgstamos frazės? Daugiau nieko, kaip tik tai, kad dabar vienos darbininko šeimos egzistencijai užtikrinti suvartojama keturis kartus daugiau darbininkų gyvybių, kaip anksčiau.
Reziumuojame: Kuo labiau auga gamybinis kapitalas, tuo labiau plečiasi darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas. Kuo labiau plečiasi darbo pasidalijimas ir mašinų panaudojimas, tuo labiau plečiasi darbininkų tarpe konkurencija, tuo labiau mažėja jų darbo užmokestis.
Ir, be to, darbininkų klasė papildoma dar ir iš aukštesnių visuomenės sluoksnių; į proletariato eiles nusmunka masė smulkių pramonininkų ir smulkių rentininkų, kuriems nieko daugiau nebepalieka, kaip kelti greičiau savo rankas greta darbininkų rankų. Tuo būdu ištiestų, darbo ieškančių rankų miškas darosi vis tankesnis, o pačios rankos darosi vis liesesnės.
Savaime suprantama, kad smulkusis pramonininkas negali išlaikyti tokios kovos, kurios viena iš pirmųjų sąlygų yra gaminti vis didėjančiu mastu, t. y. būti kaip tik stambiu, bet anaiptol ne smulkiu pramonininku.
Žinoma, jokio tolesnio aiškinimo nereikalauja ir tai, kad kapitalo palūkanos mažėja tuo pačiu mastu, kuriuo kapitalo masė ir kiekis didėja, kuriuo kapitalas auga, kad dėl to smulkusis rentininkas nebegali daugiau iš savo rentos pragyventi ir turi veržtis pramonėn, t. y. papildyti smulkiųjų pramonininkų eiles, tuo pačiu padidindamas kandidatų į proletarus skaičių.
Pagaliau tuo pačiu mastu, kuriuo aukščiau atvaizduota vystymosi eiga verčia kapitalistus esamas milžiniškas gamybos priemones išnaudoti vis didėjančiu mastu ir tam tikslui išjudinti visas kredito spyruokles, tuo pačiu mastu dažnėja pramoniniai žemės drebėjimai, kurių metu prekybos pasaulis išsilaiko tik dėl to, kad požemio dievams paaukoja dalį savo turto, produktų ir netgi pačių gamybinių jėgų, — žodžiu: auga krizės. Jos dažnėja ir smarkėja jau dėl to, kad, augant produktų masei, taigi, augant rinkų praplėtimo būtinumui, pasaulinė rinka vis labiau siaurėja, eksploatacijai lieka vis mažiau naujų rinkų, nes kiekviena anksčiau buvusi krizė iki šiol neužkariautas arba prekybos tik paviršutiniškai išnaudotas rinkas įtraukdavo į pasaulinę prekybą. Bet kapitalas ne vien gyvena darbo sąskaita. Jis, kaip kilmingas barbaras-vergvaldys, traukia su savim į kapus savo vergų lavonus, ištisas krizių metu žūstančių darbininkų hekatombas. Taigi, matome: jei kapitalas auga sparčiai, tai dar nepalyginti sparčiau auga konkurencija tarp darbininkų, t. y. kuo sparčiau kapitalas auga, tuo palyginti smarkiau mažėja darbininkų klasės uždarbio šaltiniai, pragyvenimo priemonės; ir vis dėlto spartus kapitalo augimas yra palankiausia sąlyga samdomajam darbui.