Karl Marx
Samdomasis darbas ir kapitalas
Iš įvairių pusių mums buvo prikaišiojama, kad mes nepavaizdavę ekonominių santykių, kurie sudaro materialinį dabartinės klasinės ir nacionalinės kovos pagrindą. Mes šiuos santykius sistemingai paliesdavome tik tuomet, kai jie betarpiškai iškildavo politiniuose susirėmimuose.
Visų pirma reikėjo pasekti klasių kovą kasdienėje istorijos eigoje ir, remiantis esama ir kasdien naujai pasirodančia istorine medžiaga, empiriškai įrodyti, kad kartu su įvykdžiusios vasarį ir kovą[1] darbininkų klasės pralaimėjimu buvo nugalėti ir jos priešai — Prancūzijoje buržuaziniai respublikonai, o visame Europos kontinente — buržuazijos ir valstiečių klasės, kovojusios prieš feodalinį absoliutizmą; kad „padoriosios respublikos“ pergalė Prancūzijoje kartu buvo pralaimėjimas nacijų, kurios į vasario revoliucija buvo atsakiusios didvyriškais karais dėl nepriklausomybės; pagaliau, kad Europa, revoliuciniams darbininkams pralaimėjus, vėl pateko į savo seną dvigubą vergiją — į anglų-rusų vergiją. Birželio kova Paryžiuje, Vienos kritimas, Berlyno 1848 m. lapkričio tragikomedija, Lenkijos, Italijos ir Vengrijos desperatiškos pastangos, Airijos išmarinimas badu — štai svarbiausieji įvykiai, kuriais pasireiškė Europoje klasių kova tarp buržuazijos ir darbininkų klasės ir kurių pavyzdžiais mes įrodėme, kad bet kuris revoliucinis sukilimas, kad ir kažin kaip tolimas klasių kovai atrodytų jo tikslas, turi žlugti, kol laimės revoliucinė darbininkų klasė, kad bet kuri socialinė reforma liks utopija, kol proletarinė revoliucija ir feodalinė kontrrevoliucija susirems ginklu pasauliniame kare. Mūsų pavaizdavime, kaip ir tikrovėje, Belgija ir Šveicarija didžiojoje istorinėje panoramoje buvo tragikomiški, karikatūriški žanriniai paveikslai: pirmoji — pavyzdinga buržuazinės monarchijos valstybė, antroji — pavyzdinga buržuazinės respublikos valstybė, abi — valstybės, kurios tariasi esančios tiek pat nepriklausomos nuo klasių kovos, kaip ir nuo Europos revoliucijos.
Dabar, kai mūsų skaitytojai jau yra matę milžiniškomis politinėmis formomis išsiplėtusią 1848 m. klasių kovą, visiškai yra laikas daugiau įsigilinti į pačius ekonominius santykius, kuriais remiasi tiek buržuazijos egzistencija ir jos klasinis viešpatavimas, tiek ir darbininkų vergija.
Trijuose stambiuose skyriuose mes išdėstysime: 1. samdomojo darbo santykį su kapitalu, darbininko vergiją, kapitalisto viešpatavimą; 2. neišvengiamą vidurinių buržuazijos klasių ir vadinamojo valstiečių luomo žlugimą dabartinėje sistemoje; 3. komercinį įvairių Europos nacijų buržuazinių klasių pavergimą ir išnaudojimą iš pasaulinės rinkos despoto — Anglijos — pusės.
Mes stengsimės kalbėti kaip galima paprasčiau ir populiariau, tardami, kad skaitytojas nėra susipažinęs net su elementariškiausiomis politinės ekonomijos sąvokomis. Mes norime, kad mus suprastų darbininkai. Ir, be to, paprasčiausių ekonominių santykių supratime Vokietijoje viešpatauja nuostabiausias neišmanymas ir painiava, pradedant patentuotais esamosios tvarkos gynėjais ir baigiant socialistiniais burtininkais bei nepripažintais politiniais genijais, kurių suskaldytoje Vokietijoje yra gausiau, negu valdovų.
Taigi, pirmiausia — pirmas klausimas: Kas yra darbo užmokestis? Kaip jis nustatomas?
Jei paklaustume darbininkus: „Kokio dydžio jūsų darbo užmokestis?“, tai vienas atsakytų: „Aš gaunu iš savo buržua 1 markę už darbo dieną“, antras: „Aš gaunu 2 markes“, ir t. t. Žiūrint, kurioje darbo šakoje jie dirba, jie nurodytų ir skirtingas pinigų sumas, kurias jie gauna iš atitinkamo buržua už tam tikrą darbo laiką arba už tam tikro darbo atlikimą, pvz., už vienos uolekties drobės išaudimą arba vieno spaudos lanko surinkimą. Nepaisant jų atsakymų skirtingumo, jie visi viename punkte sutaps: darbo užmokestis yra pinigų suma, kurią kapitalistas moka už tam tikrą darbo laiką arba už tam tikro darbo atlikimą.
Taigi, atrodo, lyg kapitalistas perka už pinigus darbininkų darbą, o darbininkai parduoda už pinigus jam savo darbą. Tačiau taip tik atrodo. Iš tikrųjų jie parduoda kapitalistui už pinigus savo darbo jėgą. Kapitalistas šią darbo jėgą perka dienai, savaitei, mėnesiui ir t. t. O nupirkęs, ją panaudoja tuo būdu, kad per sutartą laiką verčia darbininkus dirbti. Už tą pačią sumą, už kurią kapitalistas nupirko jų darbo jėgą, pvz., už 2 markes, jis būtų galėjęs nusipirkti 2 svarus cukraus arba tam tikrą kurios nors kitos prekės kiekį. 2 markės, už kurias jis nusipirko du svarus cukraus, yra dviejų svarų cukraus kaina. 2 markės, už kurias jis nusipirko darbo jėgos panaudojimą dvylikai valandų, yra dvylikos valandų darbo kaina. Taigi, darbo jėga yra prekė, lygiai tokia pat prekė, kaip ir cukrus. Pirmoji matuojama laikrodžiu, antroji — svarstyklėmis.
Savo prekę, darbo jėgą, darbininkai išmaino į kapitalisto prekę, į pinigus, ir šitie mainai vyksta tam tikru santykiu. Tiek ir tiek pinigų už tiek ir tiek trunkantį darbo jėgos panaudojimą. Už dvylikos valandų audėjo darbą — 2 markės. Bet ar šios 2 markės neišreiškia visų kitų prekių, kurias galima nusipirkti už 2 markes? Vadinasi, iš tikrųjų darbininkas savo prekę, darbo jėgą, išmainė į kitas įvairių rūšių prekes ir būtent tam tikru santykiu. Kapitalistas, duodamas jam mainais už jo darbo dieną 2 markes, tuo pačiu davė jam tiek ir tiek mėsos, tiek ir tiek drabužių, tiek ir tiek malkų, šviesos ir t. t. Vadinasi, 2 markės išreiškia santykį, kuriuo darbo jėga išmainoma į kitas prekes, išreiškia jo darbo jėgos mainomąją vertę. Prekės mainomoji vertė, išreikšta pinigais, kaip tik ir vadinama jos kaina. Taigi, darbo užmokestis yra tik ypatingas pavadinimas darbo jėgos kainai, kuri paprastai vadinama darbo kaina, kainai tos savotiškos prekės, kurios niekur kitur negali būti, kaip tik žmogaus kūne ir kraujuje.
Imkime bet kurį darbininką, pvz., audėją. Kapitalistas duoda jam audimo stakles ir verpalus. Audėjas sėda dirbti, ir verpalai virsta drobe. Kapitalistas drobę pasiima ir ją parduoda, pvz., už 20 markių. Ar audėjo darbo užmokestis sudaro drobės, 20 markių, jo darbo produkto dalį? Jokiu būdu ne. Audėjas savo darbo užmokestį gavo žymiai anksčiau, negu drobė buvo parduota, gal būt, žymiai anksčiau, negu ji buvo išausta. Taigi, kapitalistas šį darbo užmokestį moka ne tais pinigais, kuriuos jis gaus už drobę, bet pinigais, kuriuos jis turi atsargoje. Staklės ir verpalai nėra produktas to audėjo, kuriam buržua juos duoda, lygiai taip pat nėra jo produktas ir tos prekės, kurias jis gauna mainais už savo prekę, darbo jėgą. Gali būti, kad buržua savo drobei visai neras pirkėjo. Gali būti, kad pardavęs drobę, jis neatgaus net sumos, išleistos darbo užmokesčiui. Gali būti, kad jis, lyginant su darbo užmokesčiu audėjui, parduos ja labai pelningai. Visa tai audėjo visiškai neliečia. Kapitalistas už vieną savo turimo turto, savo kapitalo, dalį perka audėjo darbo jėgą lygiai taip, kaip kad jis už kitą savo turto dalį buvo nupirkęs žaliavą — verpalus — ir darbo įrankį — stakles. Atlikęs šiuos pirkimus, o šiems pirkimams priklauso ir drobei pagaminti reikalinga darbo jėga, kapitalistas pradeda gamybą sau vienam priklausančiomis žaliavomis ir darbo įrankiais. Žinoma, prie šitų pastarųjų priklauso ir mūsų gerasis audėjas, kuris produkte arba produkto kainoje taip pat neturi dalies, kaip ir staklės.
Darbo užmokestis, vadinasi, nėra darbininko dalis jo pagamintoje prekėje. Darbo užmokestis yra jau esančios prekės dalis, už kurią kapitalistas perkasi tam tikrą gamybinės darbo jegos kiekį.
Darbo jėga, vadinasi, yra prekė, kurią jos savininkas, samdomasis darbininkas, parduoda kapitalui. Kodėl jis ją parduoda? Kad galėtų gyventi.
Tačiau darbo jėgos išraiška veiksmuose, darbas, yra paties darbininko gyvenimo veikla, jojo paties gyvenimo išraiška. Ir šią gyvenimo veiklą jis parduoda kitam, kad užsitikrintų būtinų pragyvenimo priemonių. Vadinasi, jo gyvenimo veikla tėra jam tik priemonė, kad galėtų egzistuoti. Jis dirba, kad gyventų. Jis dаrbо net nelaiko savo gyvenimo dalimi; priešingai, tas darbas yra greičiau jo gyvenimo auka. Darbas tėra prekė, darbininko parduota kitam. Todėl ir jo veiklos produktas nėra jo veiklos tikslas. Tat, ką jis sau pačiam gamina, yra ne šilkas, kurį jis audžia, ne auksas, kurį jis kasyklose kasa, ne rūmai, kuriuos jis stato. Tat, ką jis sau pačiam gamina, yra darbo užmokestis, o šilkas, auksas, rūmai jam pavirsta tam tikru pragyvenimo priemonių kiekiu, gal medvilniniu švarku, variniu pinigu ir butu rūsyje. Ir darbininkas, kuris dvylika valandų audžia, verpia, gręžia, tekina, stato, kasa, akmenis skaldo, sunkenybes nešioja ir t. t., — argi gali jis tų dvylikos valandų audimą, verpimą, gręžimą, tekinimą, statymą, kasimą, akmenų skaldymą laikyti savo gyvenimo pasireiškimu, savo gyvenimu? Priešingai. Gyvenimas jam prasideda tada, kai ši veikla baigiasi, būtent, prie valgomojo stalo, smuklėje, lovoje. Dvylikos valandų darbas jam turi prasmę ne kaip audimas, verpimas, gręžimas ir t. t., bet kaip uždarbiavimas, kuris įgalina jį pavalgyti, nueiti į smuklę, pamiegoti. Jei šilko kirmėlaitė verptų savo, kaip vikšro, egzistencijai išlaikyti, tai ji būtų tikras samdomasis darbininkas. Darbo jėga ne visuomet buvo prekė. Darbas ne visuomet buvo samdomasis darbas, t. y. laisvasis darbas. Vergas savo darbo jėgos vergvaldžiui neparduodavo, lygiai kaip ir jautis savo darbo neparduoda valstiečiui. Vergas yra kartu su savo darbo jėga parduotas savo savininkui visam laikui. Jis yra prekė, kuri gali iš vieno savininko rankų pereiti į kito savininko rankas. Jis pats yra prekė, bet darbo jėga nėra jo prekė. Baudžiauninkas parduoda tik dalį savo dаrbо jėgos. Ne jis gauna užmokestį iš žemės savininko; priešingai, žemės savininkas gauna iš jo duoklę.
Baudžiauninkas priklauso žemei ir neša vaisių žemės savininkui, tuo tarpu laisvasis darbininkas parduoda pats save ir būtent parduoda save dalimis. Kasdien jis pardavinėja iš varžytynių 8, 10, 12, 15 savo gyvenimo valandų tam, kuris daugiausia duoda, — žaliavų, darbo įrankių ir pragyvenimo priemonių savininkui, t. y. kapitalistui. Darbininkas nepriklauso nei savininkui, nei žemei, bet 8, 10, 12, 15 jo kasdieninio gyvenimo valandų priklauso tam, kuris jas perka. Darbininkas palieka kapitalistą, kuriam jis buvo parsisamdęs, kada tik nori, ir kapitalistas jį atleidžia, kada jam patinka, kada jis nebeišgauna iš darbininko naudos arba kada jis nebeišgauna iš jo tokios naudos, kurią jis buvo numatęs gauti. Bet darbininkas, kurio vienintelis uždarbio šaltinis yra darbo jėgos pardavimas, negali palikti visos pirkėjų klasės, t. y. kapitalistų klasės, nepasmerkdamas savęs mirti badu. Jis priklauso ne šiam ar anam kapitalistui, bet visai kapitalistų klasei; ir jau jo reikalas — susirasti šeimininką, t. y. šioje kapitalistų klasėje susirasti pirkėją.
Dabar, prieš pradėdami smulkiau nagrinėti kapitalo ir samdomojo darbo santykį, trumpai išdėstysime pačias bendrąsias sąlygas, vaidinančias vaidmenį nustatant darbo užmokestį.
Darbo užmokestis, kaip matėme, yra tam tikros prekės, t. y. darbo jėgos, kaina. Taigi, darbo užmokestis nustatomas tų pačių dėsnių, kurie nustato kiekvienos kitos prekės kainą. Taigi, kyla klausimas: kaip nustatoma prekės kaina?
[1] Turima galvoje revoliucija, įvykusi 1848 m. vasario 23—24 d. Paryžiuje, kovo 13 d. Vienoje ir kovo 18 d. Berlyne.